<h2>Statybininkai sukirmijusia mėsa šerdavo ir savo šunis</h2>
<p>Statant garsųjį Stounhendžo paminklą, esantį Jungtinėje Karalystėje (JK), Neolito laikų darbininkai paliko ir kai ką mažiau šventiško: suakmenėjusius išmatų gumulėlius[1]. Tuo tarpu nauja šių vadinamųjų koprolitų analizė – tyrimų metodas, orientuotas į iškastinius egzempliorius – rodo, kad per epines žiemos šventes senovės darbininkai ir jų šunys valgydavo nepakankamai iškeptą mėsą, nusėtą parazitinių kirminų kiaušinėliais[2].</p>
<p>Negana to, kai kurių tyrėjų komandos taipogi atrado suakmenėjusius išmatų kamuoliukus šiukšlių krūvoje Neolito laikų gyvenvietėje, esančioje maždaug 2,8 kilometro nuo paties Stounhendžo. Galiausiai remiantis dalies tyrėjų pareiškimu, manoma, jog šioje vietoje dar prieš 4000–5000 metų gyveno didžioji dalis darbininkų, pastačiusių ikoniškus stačių akmenų žiedus, kurie, kaip daugelis žino, galėjo veikti bene taip pat kaip saulės kalendorius.</p>
<p>Taigi, tyrėjai ištyrė netgi 19 toje vietoje rastų koprolitų, kilusių iš žmonių bei šunų, ir nustatė, kad penkiuose mėginiuose (keturiuose šunų ir viename žmogaus) buvo įvairių parazitinių kirminų kiaušinėlių. Derėtų paminėti ir tai, kad grupė buvo įsitikinusi, jog didžioji dalis parazitų kiaušinių buvo patiekiami tuometiniams statytojams kaip nepakankamai iškepti mėsos patiekalai, kuriais neva buvo mėgaujamasi didelėse žiemos šventėse, jais šeriant dar ir keturkojus augintinius.</p>
<p>Galų gale, tai iš esmės yra seniausias parazitinių kirminų Jungtinėje Karalystėje įrodymas, kurį taip pat galima atsekti iki jų pirminio šaltinio.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/morten-jakob-pedersen-cdww86vn1d4-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Tai pirmas kartas, kai žarnyno parazitai buvo išgauti iš Neolito laikų Didžiosios Britanijos </h2>
<p>Kaip jau supratote, atrasti parazitus Stounhendžo aplinkoje tikrai yra kažkas „tokio“ (mažų mažiausia neįprasta). Su tuo, beje, sutinka ir daugelis tokio tipo tyrimams vadovavusių antropologų.</p>
<p>Taigi, tęsiant pasakojimą apie mikrobais nusėtus radinius, keturiuose iš penkių užterštų mėginių, įskaitant žmogaus ekskrementus, buvo citrinos formos kiaušinėlių, priklausančių nežinomoms kapiliarinių kirminų rūšims – tam tikros rūšies parazitinėms kirmėlėms, kurios auga kelių gyvūnų, įskaitant graužikus, beždžiones bei gyvulius, pavyzdžiui, karves, avis ir kiaules, vidaus organuose.</p>
<p>Tiesa, kapiliariniai kirminai turi neįprastą gyvenimo ciklą, apimantį mažiausiai du kitus gyvūnus. Pirma, kirminai užkrečia gyvūnus, tarkim, žiurkes, kurios netyčia praryja kiaušinius iš savo aplinkos. Tada kiaušinėliai prisitvirtina prie gyvūno vidaus organų, tokių kaip kepenys, plaučiai bei žarnos. Tuomet kiaušiniai išsirita ir palaipsniui augant kirmėlėms jos pradeda ryti organus, kol galiausiai dauginasi nelytiškai ir gamina dar daugiau kiaušinėlių.</p>
<p>Tada užkrėstus gyvūnus apgraužia didesni plėšrūnai, kiaušinėliai praeina per plėšrūno virškinamąjį traktą, na, o po to yra išskiriami atgal į aplinką, kad juos prarytų kitas „šeimininkas“. Kitaip tariant, procesas, deja, nėra vienas maloniausių, o ir ne itin saugus aplinkos atžvilgiu.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ana-paula-grimaldi-v6yuurnpsra-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Žinoma, jog šiuolaikiniai žmonės yra užsikrėtę dviejų rūšių kapiliarinėmis kirmėlėmis</h2>
<p>Ko gero, nepasakysiu nieko naujo: nūdienos žmones neretai vargina žarnyno kapiliariazė bei kepenų kapiliariazė[3]. Tuo tarpu kai minėtas infekcijas sukeliantys kirminai savo ruožtu pradeda ryti žmogaus organus, liga, be kita ko, gali tapti mirtina, jeigu nebus laiku imtasi tinkamo gydymo.</p>
<p>Visgi minėtu atveju Stounhendžo statybininkai ir jų šunys greičiausiai nebuvo užkrėsti kirmėlėmis, mat jei jie būtų užsikrėtę, kiaušinėliai nebūtų patekę į jų išmatas, nes greičiausiai būtų apsigyvenę vidaus organuose ir galiausiai išsiritę. Vietoj to, jie turbūt valgė užkrėsto gyvūno mėsą ir perdavė kiaušinius panašiu būdu kaip eilinis plėšrūnas gamtoje.</p>
<p>Įdomu dar ir tai, kad aptiktų parazitų tipai atitinka ankstesnius įrodymus, jog statant Stounhendžą puotos vis tik buvo nepalyginamai dažnesnės žiemą, nes tuo metu dauguma darbuotojų keliaudavo į Stounhendžą, dėl ko tokiu laikotarpiu statybos darbai tiesiog sulėtėdavo.</p>
<p>Kai kurie tyrėjai dargi įtaria, jog statybininkai kiaušinėlius greičiausiai „įgijo“ suvalgę subproduktus, žarnas ir kitus vidaus organus iš galvijų. Na, o dalis anksčiau atliktų tyrimų parodė, kad kol pastarieji ganė galvijus daugiau nei 100 km atstumu per šventes, kiaušinėliai galėjo užkrėsti galvijus bei kitus atrajotojus.</p>
<p>Be abejo, subproduktai šiandien nėra itin dažnai vartojami (nors vis dar paplitę tarp kai kurių Azijos kultūrų), tačiau kitados buvo išties populiarus maistas tarp Neolito bendruomenių. Tuo tarpu konkretus subproduktas galėjo būti nepakankamai iškeptas (apdorotas): kiaulienos bei jautienos mėsa dažniausiai buvo skrudinta ant iešmo arba virta moliniuose puoduose, bet, anot archeologų, atrodo, kad subproduktai ne visada buvo gerai iškepti.</p>
<p>Tiesa, sakoma, jog senovės statybininkai taip pat valgė energijos batonėlius, pagamintus iš uogų, vaisių ir mėsos. Ir štai, galutiniame šunų koprolite – suakmenėjusiose iškastinių gyvūnų išmatose – buvo aptikti kaspinuočio kiaušinėliai, kurie paprastai randami gėlavandenėse žuvyse. Tačiau kadangi nėra įrodymų, kad „Durrington Walls“ šventėse buvo vartojama žuvis, mokslininkai įtaria, jog šunys taip pat galėjo suvalgyti užkrėstą žuvį prieš statybininkams keliaujant į Stounhendžą žiemoti.</p>
