Medicinos tikslas yra paguosti pacientą
Daliai žmonių „bipolinis sutrikimas“, „šizoafektinis sutrikimas“ ir „šizofrenija“ yra tik ligų, panašių į „vėžį“, „diabetą“ ar „fibromialgiją“, pavadinimai. Kitaip tariant, jie neva nėra vartai į keistus, jaudinančius ir kartais bauginančius naujus pasaulius, kadangi trūksta tam tikro suvokimo.
Nepaisant to būna atvejų, kuomet psichinių sutrikimų kamuojami pasauliečiai prisigalvoja nebūtų dalykų, kurių dėka gimsta fantazijomis grįsti „šalutiniai produktai“, galintys turėti tam tikrą funkciją arba tikslą[1]. Ir visgi, įdomu, ką daryti, jei psichiatrai linkę per greitai pacientams klijuoti „sutrikimo“ etiketę? Kaip reaguoti, jeigu kai kurie dalykai, kuriuos žmonės apibūdina kaip psichikos sutrikimus, yra tikslingi, o ne patologiniai?
Gydytojo Randolpho Nesse ir George’o C. Williamso knygoje „Kodėl mes sergame: naujas Darvino medicinos mokslas“ tvirtinama, kad tikra medicinos pažanga neįvyks tol, kol nepažvelgsime į sveikatą ir ligas kaip bendrą evoliucijos vaizdą[2]. Tuo tarpu kai pradėsime tai daryti, sąlygos, kurias ilgai laikėme ligomis, gali virsti prisitaikymu.
Pagalvokite apie karščiavimą. Nuo senovės Graikijos laikų iki viduramžių daugelis gydytojų manė, kad karščiavimas yra liga – „priešingas gamtai karštis“.
Vienintelis klausimas buvo, kaip jį sunaikinti, kol jis nesunaikino tavęs. Tačiau jau XVIII amžiuje vokiečių chemikas Georgas Stahlas pateikė puikią įžvalgą, kuri šiandien yra visuotinai priimta: o kas, jei karščiavimas iš tikrųjų yra gydomoji organizmo reakcija į infekciją, o ne liga?
Šis pamąstymas pakeitė gydymo pobūdį, todėl jis nebėra tas dalykas, kurį bandai pulti, užgniaužti ar „daužyti“ įvairiais medikamentais. Vietoj to galiausiai suvokėme, jog karščiavimas turi atlikti svarbų vaidmenį gijimo procese.
Depresija – tai smegenų signalas, kad žmogaus gyvenimas turi pasikeisti
R. Nesse ir G. Williams savo knygoje iškėlė hipotezę, kad kai kurie psichikos sutrikimai, tokie kaip depresija, turi funkciją, lygiai taip pat, kaip karščiavimas išsivystė kovojant su infekcija, arba nuospaudos, apsaugančios odą nuo trinties. Ir visgi, kokia gali būti išsivysčiusi depresijos funkcija? Akivaizdu, jog šis smegenų veiklai įtaką darantis sutrikimas svyruoja nuo itin prastos nuotaikos ir miego trūkumo iki lėtinio kaltės jausmo bei minčių apie savižudybę, aiškiai patekdamas į disfunkcinę „tvoros“ pusę.
Nepaisant to, kai kuriuose vėlesniuose darbuose R. Nesse teigė, jog depresija neretai yra smegenų signalas, kad kažkas žmogaus gyvenime turi keistis, pavyzdžiui, žalingi santykiai, nerealus karjeros planas ar tikslas, kurį reikia įvertinti iš naujo. Praktiškai tai reiškia, kad ne visada geriausia depresiją bombarduoti vaistais.
Kitais žodžiais tariant, pagrindinė mintis yra ta, kad nebegalime disfunkcijos paradigmos laikyti nutylėjimu gydydami depresiją įprastu šablonišku būdu. Ir nors ši knyga (kaip ir daugelis kitų vis populiarėjančių) neturi evoliucinės biologijos kalbos ir sampratų, kad galėtų išreikšti savo idėjas, visa tai, laimei, pamažu griauna šiuolaikinį psichiatrijos ligų mentalitetą.
Evoliucinė psichiatrija liudija susidomėjimo bangą
Galima sakyti, jog kiekvienas dalykas, kurį Sigmundas Freudas – Austrijos psichoanalitikas – vadino „beprotybe“, turi ypatingą funkciją[3]. Konkrečiai, jis suprato, kad jos tikslas yra padėti mums patenkinti nesąmoningus norus – bet užmaskuota forma.
Anot jo, jaunos moters kompulsinis poreikis sutvarkyti ir pertvarkyti pagalves ant lovos leidžia jai simboliškai įgyvendinti nesąmoningą norą miegoti su tėčiu, tačiau taip, kad ji niekada nesuvoktų tikrosios viso to prasmės.
S. Freudas buvo įsitikinęs, jog dažnai sąlygos, kurias vadiname „patologijomis“, iš tikrųjų yra nesąmoningo tikslo išraiška, dėl ko ankstyvieji psichoanalitikai bandė pritaikyti šią perspektyvą ir šizofrenijos gydymui.
Nesupraskite manęs klaidingai. S. Freudas klydo dėl daugelio dalykų (įskaitant apie pagalves kilnojančią moterį, kuri tikriausiai neturėjo tokių nesąmoningų norų, ir tokiu būdu tiesiog tramdydavo savo nerimą). Tačiau kai kurie kliedesiai, įskaitant ir pasikartojančius veiksmus, iš tikrųjų yra įveikos mechanizmai, padedantys apsaugoti protą nuo traumuojančių išgyvenimų, tikėtinai išnyksiantys pasiekus gydomąjį tikslą.
Pavyzdžiui, kitados buvo manyta, kad nuolatinis alkoholio vartojimas veda į melancholiją, bet melancholija kaip veiksnys galiausiai priverčia mus nustoti gerti. Panašiai kaip depresija yra „sukurtas signalas“, kad kažkas žmogaus gyvenime turi pasikeisti. (Tokie pamąstymai sudaro grandinę, kuri tęsiasi iki Hipokrato laikų.)
Iš esmės tai yra susidūrimas tarp tų, kurie beprotybėje mato tikslą – aš tai vadinu „beprotybe kaip strategija“ – ir tų, kurie mato tik patologiją ir ligas arba beprotybę kaip disfunkciją. O kas, jei šis istorinis mūšis šiandien baigsis?
Kita vertus, man atrodo, kad esame ant giliai įsišaknijusios paradigmos kaitos psichiatrijoje slenksčio, mat tikroji mąstymo apie psichikos ligą funkcijos prasme vertė yra ne sugriauti disfunkcijos paradigmą, bet parodyti, kodėl ji nebegali būti pradinis viso psichiatrinio mąstymo ir praktikos atskaitos taškas. (Depresija yra bene geriausia kandidatė į pirmojo tipo funkcijas – prisitaikymą prie dabartinės krizės; gamtos bandymas parodyti mums, kad kažkas mūsų gyvenime nesiseka, ir paskatinti mus daryti tinkamus pokyčius.)
