Darbas ar žmona? Idealūs darbuotojai – prieinami visą parą

Komplimentai sau pažadins jumyse žvėrį

Turbūt nebūtina dienoraščio ar širdies stimuliatoriaus naudoti kaip drausmės įrankio, jog apsisaugotume nuo nepasitikėjimo savimi. Tačiau daugelis garsių rašytojų iš tiesų pasisakė už dienoraščio rašymo privalumus, norint suvokti tai, kas esame, – kiekvienas darbo ir tikslų pasiekimo vaisius daugeliu atžvilgių gali tapti pamokantis.

Žinoma, galbūt yra žmonių, kurie atsikeldami iš ryto iškart „užsikuria“ pozityviai, bet aš kiekvieną dieną turiu ištarti žodžius parkeriu, nesvarbu, ar jie geri, ar, švelniai tariant, „įsipaišantys“ į turgaus foną.

Asmeninis žurnalas iš karto tampa savidrausmės ir valios kūrimo įrankiu, beveik kaip darbas, – sąnarių arba smegenų „tempimo“ mechanizmas; visų antra, tai yra atskaitomybės parametras, padedantis judėti į priekį, nepaisant gyvenimo blaškymosi ir atsakomybės. Problemos, kitaip sakant, kaupiasi tik tada, kai judame beveik taip pat apatiškai kaip potvynių baseino sraigė su kiautu ir sraigėmis ant nugaros.

Iš tiesų derėtų suvokti, jog nuolatinė kasdienė pažanga – dažnai lėta ir maža – yra būtent tai, kas sukuria didesnę visumą. (Net vienai dienai valios nesėkmė turi pražūtingą poveikį visumai, beveik tokį patį, kaip surūgusio pieno ir kaimyno kombinacija.)

Vis dėlto labiausiai stulbinantis dalykas šių laikų netikrumo katile – lėtinis ir ūmus apsimetėlio sindromo atvejis, kuomet griežtumas sau perauga į apgailestavimus, tokius kaip „aš nesu labai geras žmogus“; „kartais dosnus, geras ir malonus, o kartais prastas ir trumpas“.

Produktyvumas ir kokybiškas poilsis – tos pačios obels vaisiai

Kad ir kaip keistai beskambėtų, nemaža dalis pasauliečių savo sėkmę vis dar matuoja ne pajamomis ar pripažinimu, o dienos darbu.

„Ritmas yra vienas iš galingiausių malonumų, o kai jaučiame malonų ritmą, tikimės, kad jis tęsis“, – rašė amerikiečių poetė Mary Jane Oliver^[1].

Akivaizdu, kad šių dienų užduotis – rasti sveikesnį tempą.

Pavyzdžiui, kai šeštadienį apima nuovargio jausmas – arti žlugimo ribos – pasidaro aišku, jog esmė ne darbo kiekyje, o nuosaikume, atrodančiame maždaug taip: galvok ne ką mažiau nei vakar, bet šiąnakt išsimiegok; nevenk „apsidovanoti“ poilsio periodu, po kurio, kaip diena aišku, seks pakartotinis grįžimas prie disciplinos, produktyvumo mantrų ir pozityvių kalbų apie save iš abejonių bedugnės.

Kitais žodžiais tariant, rašytojas, laukiantis idealių darbo sąlygų, mirs „nepadėjęs“ nė žodžio ant popieriaus. Tai galioja ir cemento maišytuvui, ir kresnam bakalėjos darbuotojui.

Persidirbimas gali lemti gyvenimo džiaugsmo praradimą

Praėjusiais metais išleistas „Apple TV“ serialas „Severance“ (angl. atskyrimas), kurį įvertino ir kritikai, ir publika, buvo sutelktas į „Lumon Industries“ firmoje dirbančių darbuotojų grupę, neva galinčią atskirti savo darbą ir asmeninį gyvenimą: būdami biure darbuotojai nieko neprisimena apie išorinį pasaulį, o būdami namuose – apie darbą.

Tai kraštutinė koncepcijos versija, kuri taikoma daugeliui iš mūsų, valdant ribą tarp asmeninio ir profesinio gyvenimo.

Seriale darbuotojams atliekama protą nuvalanti medicininė procedūra („atskyrimas“), pagal kurią padalijami darbo ir šeimos vaidmenys be jokio sutapatinimo^[2].

Paradoksas tame, jog visiškai atskirti darbą ir šeimą neįmanoma, kadangi spręsdami darbo problemas visada susigundysime galvoti apie šeimą, o būdami namuose svarstysime apie nenuveiktus darbus.

Bet kokiu atveju, „atsiskyrimas“, kurį TV laidoje patyrė darbuotojai, neabejotinai yra kai kuriems darbdaviams patraukli perspektyva: atsisakius visų minčių apie išorinį pasaulį, tikrai sumažėtų su darbu nesusijęs blaškymasis ir teoriškai padidėtų produktyvumas. Tai taip pat gali būti pageidautina sąlyga kai kuriems darbuotojams, kurie galų gale galėtų nustoti galvoti apie darbą būdami namuose.

Kai kurie literatūros šaltiniai irgi parodė, kad profesinis ir asmeninis gyvenimas gali būti sąjungininkai, mat kai viename iš savo vaidmenų patiriame teigiamas emocijas, tai gali paveikti kitą.

Visgi šis segmentavimas dėl Covid-19 pandemijos tapo labai neveiksnus.

Per minėtą laikotarpį daugelis iš mūsų patyrė visišką ir negrįžtamą darbo ir namų ribų susiliejimą, atnešusį radikalių pokyčių ir daugiau žmogiškumo darbo vietoje. Nors dar anksti daryti išvadas, gali būti, jog užsitęsusi ir priverstinė darbo bei šeimos vaidmenų integracija galėjo paskatinti alternatyvios ir tvaresnės darbo bei namų ideologijos poreikį.

Darosi aišku, jog turime atsisakyti minties, kad darbuotojas turi būti atsidavęs savo darbui arba kad idealūs darbuotojai yra tie, kurie yra prieinami 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę^[3].

Tai reiškia, jog turime susitaikyti su mintimi, kad mūsų gyvenimas gali būti netobulas. Svarbiausia priimti šią idėją, susitelkiant tik į veiklą, kurią atliekame geriausiai – jei nesame puikūs kulinarai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galime lengvu žingsniu atsidurti užkandinėje.

Tai reiškia, kad vieno vaidmens sutapimas su kitu yra naudingas, jei tai visada atliekama sveikai ir pagarbiai, o ne įkyriai, dėl ko prieš siūlydamos valdymo sistemą, įmonės turėtų patikrinti, ar ji atitinka darbuotojų pageidavimus (ne atvirkščiai).