Derybos yra paskutinė galimybė išvengti pavojingų pokyčių
Praeitą mėnesį Niujorke vykusiame Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos posėdyje dominavo klimato kaitos tematika, nustačiusi darbotvarkę vėliau šiais metais vyksiančioms svarbioms JT COP28 deryboms dėl klimato kaitos, kurias rengia Jungtiniai Arabų Emyratai. Aišku viena: jei konferencijos metu bus pasiektas pasaulinis susitarimas, visa tai padės paspartinti teisingą perėjimą prie iškastinio kuro atsisakymo. Priešingai, jei liksime stovėti vietoje, galimybės išsaugoti planetą pavojingai sumažės[1].
Šiaip ar taip, dangų aptemdė ir pasitikėjimą sudrumstė pranešimai apie „žaliojo“ plovimo ir iškastinio kuro lobizmą. Kitais žodžiais tariant, daugelis minėtam pasiūlymui yra perdėm apatiški todėl, jog būtent septinta pagal dydį pasaulyje naftos gamintoja rengia JT derybas dėl klimato kaitos (ne kažkas kitas)[2]. Šis nusistatymas, kaip paaiškėjo, gali būti labai pavojingas, kadangi gali sužlugdyti ambicingiausią istorijoje klimato kaitos veiksmų darbotvarkę.
Tam, kad įsigilinti į situaciją, kai kurie tyrėjai iš visų pasaulio pietų šalių susivienijo, jog atliktų išsamią lyginamąją penkių paskutiniųjų COP pirmininkavusių šalių tikslų bei veiksmų analizę[3].
Palyginus COP28 pasiūlymus ir faktinius veiksmus su ankstesnių COP pirmininkavusių valstybių narių darbotvarkėmis ir elgesiu, galiausiai nustatyta, kad plačiai paplitęs įsitikinimas, jog ši COP28 yra blogiausia visų laikų klimato konferencija, yra nepagrįstas. Konkrečiau, Vakarų spaudoje daktaro Sultano al Jaberio apibūdinimas kaip „naftos žmogaus“ neva yra absoliučiai klaidinantis.
Pastarasis iš tiesų 2006 m. įkūrė ir vadovavo valstybinei Jungtinių Arabų Emyratų atsinaujinančiosios energijos bendrovei. Tačiau maždaug po dešimtmečio vyriausybės aukščiausiojo lygio susitikime buvo žadama, jog iki XXI a. vidurio šalis švęs „paskutinės naftos statinės“ išsiuntimą. Kitas žingsnis – 2016 m. sausį JAE Vyriausybės ministerijos surengtas posėdis dėl strategijos „Po naftos“, kuria siekiama nutraukti priklausomybę nuo iškastinio kuro gamybos.
Jau sekantį mėnesį JAE oficialiai pristatė ir patvirtino dar ir nacionalinę strategiją, skirtą gyvenimui po naftos, – atsižvelgiant į tai S. al Jaberas buvo perkeltas iš darbo „Masdar“ įmonėje į valstybinės naftos bendrovės „Adnoc“ generalinio direktoriaus postą. Nuo to laiko įmonė padarė didžiulę pažangą: 100 proc. jos elektros energijos tiekiama iš švarios elektros energijos, pagamintos iš branduolinės ir saulės energijos.
Iki 2050 m. elektros energijos poreikis padidės iki 185 proc.
Nors JAE kritikuojami už tai, kad planuoja investuoti 141 mlrd. eurų į naftos ir dujų plėtrą, kai kurios analizės atskleidžia, kad bendra atsinaujinančiosios energijos projektų, kuriuos JAE su įvairiais partneriais planuoja įgyvendinti šį dešimtmetį tiek šalies viduje, tiek pasaulyje, vertė yra daug didesnė ir siekia daugiau nei 282 mlrd. eurų. Kaip tai paveiks žmoniją?
Daroma išvada, kad COP28 pirmininkaujanti šalis bando rasti sudėtingą pusiausvyrą, su kuria susiduria besivystančios šalys: apsaugoti savo gerovę ir kartu išsaugoti planetą.
Kaip savo kalboje JT aukščiausiojo lygio susitikime dėl klimato kaitos, vykusiame Niujorko Generalinės Asamblėjos posėdyje, teigė S. al Jaberas, iškastinio kuro laipsniškas atsisakymas yra neišvengiamas ir būtinas[4]. Nepaisant to, anot jo, negalime paprasčiausiai atsisakyti iškastinio kuro, kai dar nesukurta nauja energetikos sistema, dėl ko raginama sparčiai diegti anglies dioksido neišskiriančias alternatyvas ir stengtis greitai bei visapusiškai sumažinti šiandien naudojamų energijos šaltinių anglies dioksido kiekį.
Iš tiesų, besiformuojančios rinkos ir gyventojų skaičiaus augimas paskatins elektros energijos poreikio augimą iki 2050 m. iki 185 proc. Tačiau, kaip įspėjo S. al Jaberas, per ateinančius septynerius metus turime vienu metu didinti energijos pasiūlą ir kartu sumažinti 22 gigatonus išmetamo anglies dioksido kiekį, kad pasaulinis atšilimas neviršytų 1,5 laipsnio Celsijaus.
Paprasčiau tariant, negalima tiesiog nutraukti iškastinio kuro gamybos – privaloma vienu metu ir didinti, ir mažinti anglies dioksido išmetimą pasaulyje. Rusijos dujų krizė savo ruožtu parodė, jog net ir nedidelis pasaulinės energijos deficitas sukelia netoleruotiną pasaulinę ekonominę katastrofą.
Vyriausybės turi naudoti lazdas ir morkas, kad priverstų įmones imtis veiksmų
Per ateinančius septynerius metus patrigubinus atsinaujinančiosios energijos pajėgumus, jos sąnaudos sumažėtų maždaug ketvirtadaliu dabartinės iškastinio kuro kainos, o tai leistų per ateinančius 20 metų sparčiai nukonkuruoti iškastinį kurą. Tuo tarpu didinant atsinaujinančiųjų išteklių energijos apimtis, įsipareigojimas palaipsniui atsisakyti iškastinio kuro ir nutraukti jo gamybą skatins vyriausybes vengti iškastinio kuro bendrovių, kurios to nepaiso.
Kalbant apie finansus, pabrėžiama, kad klimato kaitos finansavimo pertvarkymas – kad jis būtų pigus ir sumažėtų skolų našta – pagaliau galėtų atlaisvinti trilijonus dolerių, kurių reikia besivystančiam pasauliui, jog jis galėtų sparčiau pereiti prie energetikos ir tuo pat metu industrializuotis.
Akivaizdu, kad šių metų COP klimato kaitos veiksmų plane siūloma plačiausio užmojo darbotvarkė, kokią per 28 metus yra pateikusi COP pirmininkaujanti šalis. Jei viskas eisis „it iš pypkės“, tai padės paspartinti teisingą perėjimą link iškastinio kuro atsisakymo.
