Civilizacija nyksta tuomet, kai pasiekia aukštą išsivystymo lygį ir praranda tikslą

Šv. Velykos – pergalės prieš blogį šventė

Pasibaigus rimties ir susikaupimo savaitei, kurios metu kiekvienas iš mūsų turėjo galimybę ne tik sustoti ir apmąstyti savo sėkmes ir nesėkmes, bet ir įgyvendinti bent vieną iš penkių Bažnyčios įsakymų, pavyzdžiui, „Bent apie Velykas priimk Eucharistijos sakramentą“ – pasitinkame Kristaus Prisikėlimą. Kaip naujienų portalui 77.lt sakė Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, tai – pati svarbiausia krikščionims šventė. Ir nepaisant to, kad pasaulis šiuo metu išgyvena ne pačius lengviausius laikus, vyskupo teigimu, parapijiečiai gyvena viltimi, jog greitai sugrįš taika ir ramybė, o tai šv. Velykų šventei suteikia pakilumo.

– Jūsų Ekscelencija, visų pirma labai Jums dėkoju, kad sutikote pasidalinti savo mintimis su mūsų skaitytojais šv. Velykų išvakarėse. Kaip jaučiatės, kokiomis nuotaikomis sutinkate Kristaus Prisikėlimą?

– Kristaus Prisikėlimo iškilmė yra pati svarbiausia krikščionims šventė, turinti labai daug tikėjimo turinio ir bendražmogiškų atspalvių. Visų pirma – tai Kristaus pergalės prieš blogį ir pasaulio išgelbėjimo šventė.

Mūsų krašte ji švenčiama pavasarį, kai gamtoje viskas atbunda, o mes kiekvieną dieną matome aplink mus besiskleidžiantį gyvybės stebuklą: besprogstančius pumpurus, sužaliavusias pievas, pražįstančius augalus... Jei gamta taip stebuklingai pasikeičia per gan trumpą laiką, tai juolab žmogus, Kristaus prisikėlimo paveiktas, taip pat kviečiamas išeiti iš savo kiauto ir atsiverti viską perkeičiančiai Dievo šviesai.

Man Kristaus prisikėlimo šventė yra nauja pradžia ir stiprus postūmis gyvenimo džiaugsmui. Juk smagu žinoti, kad nepaisant visų pasaulio negandų, visgi triumfuos tiesa, teisybė bei gėris.

– O kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena Jūsų parapijiečiai? Tikriausiai sunku būtų pasakyti, kad daugelis šventei ruošiasi linksmai, pakiliai nusiteikę?

– 2022 metų duomenimis, gautais iš parapijų, Telšių vyskupijos teritorijoje Katalikų Bažnyčiai save priskiria 343 322 asmenys, o tai sudaro 72,76 proc. nuo viso gyventojų skaičiaus. Tad nuotaikų esama tikrai įvairių, tačiau virš visko yra maldos troškimas ir viltis, kad kuo greičiau baigtųsi karas, kad pabėgėliai galėtų grįžti į savo kraštą ir jį atstatytų, kad atsiverstų agresiją platinantys žmonės ir kad galėtume kurti taikų pasaulį. Tokia viltis suteikia pakilumo ir pačiai šv. Velykų šventei.

Visų pirma reikia vadovautis sąžine, kuri yra Dievo balsas mūsų sielose

– Iš tiesų šių dienų visuomenė išgyvena daug išbandymų, sulaukia visokiausių nemalonių iššūkių, nežinomybės, neigiamų aplinkybių. Jūs, kaip dvasininkas, turite atsakymą, už ką Dievas siunčia tiek išbandymų šiuolaikinei žmonijai? Ar tai per gero, per daug gausaus, galbūt netgi godaus ir perdėm nuodėmingo gyvenimo pasekmės?..

– Mes visuomet analizuojame įvykius ir esame linkę ieškoti kaltų. Dažniausiai kaltas lieka Dievas, nes jau Adomas kaltino Viešpatį, kad davė jam Ievą, kuri jį sugundė nusidėti...

Įdomu, kad nuo rojaus laikų nieko per daug nepasikeitė. Kai žvelgiame į civilizacijų istoriją, pastebime sunkiai paaiškinamą reiškinį: civilizacija nyksta tuomet, kai pasiekia aukštą išsivystymo lygį ir praranda tikslą, dėl kurio galėtų toliau kokybiškai augti.

Pasaulyje sparčiai auga bei vystosi Lotynų Amerikos, Afrikos bei Azijos regionai, o gerovės valstybės apogėjų pasiekusios šalys nyksta. Tai prasideda paplitus egoizmui, individualizmui ir godumui.

Žmonės pradeda siekti malonaus bei patogaus gyvenimo, o tokius „trukdžius“ kaip šeima, vaikai, bendras gėris tiesiog nustumia į šalį. Tuomet ir prasideda žlugimas.

Gaila, bet ir Lietuva yra šiame pavojingame kelyje.

Prasidėjęs karas Ukrainoje šį procesą kiek pristabdė, nes didžiulis blogis sudaro prielaidą atsirasti didesniam gėriui. Pagalba karo pabėgėliams bei kitokio pobūdžio pagalbos akcijos davė progą susimąstyti ir Dievui dėkoti už tai, kad turime stogą virš galvos, naudojamės šildymu, elektra bei kitais patogumais, kurių karo apimtas kraštas negali sau pilnai leisti. Paradoksalu, bet karas kaip didžiulis blogis leido iškilti gilesniam žmogiškumo ir artimo meilės supratimui.

Čia nereikia ieškoti kaltų, o tiesiog padėti konkrečiam pagalbos reikalingam žmogui.

 – Kaip rasti tą vidinę ramybę šiame chaotiškame ir triukšmingame pasaulyje? Kaip nepamesti savęs ir nepasiduoti neigiamoms pagundoms, kurių aplinkui tiek daug, kad kartais net sunku ir beatskirti gėrį nuo blogio?

– Kai buvau jaunesnis, impulsyviai reaguodavau į įvykius, tačiau nuo mano perdėtos reakcijos niekas nesikeisdavo. Sulaukus penkiasdešimties, atėjo supratimas, kad viskas yra Dievo rankose, todėl net ir chaosas tikriausiai yra Dievo norėtas ir siųstas, o jei taip, tai ir jis turi savo prasmę. Evangelija sako, kad „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų“ (Jn 3,16). O kokį pasaulį Dievas pamilo? – Jis pamilo nuodėmės pavergtą ir pražūtin riedantį pasaulį. O man sunku tokį pasaulį mylėti...

Gėrio ir blogio atskyrimo problema kankino ir apaštalą Paulių, kuris rašė: „Aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7,18-19). Tikinčiam žmogui dažnai yra lengviau orientuotis tikrovėje, kuri yra daugialypė ir nevienareikšmiška.

Visų pirma reikia vadovautis sąžine, kuri yra Dievo balsas mumyse. Apsisprendimo tikrumą sustiprina žvilgsnis į Dievo įsakymus bei į Kristaus Evangeliją. Nereikia nusiminti tuomet, kai veikiame trokšdami gėrio, tačiau vėliau nusiviliame, nes apsigavome ir mūsų veikimas pasitarnavo blogiui.

Dievas viską gali pakeisti į gėrį.

Kiekvieną sekmadienį Žemaitijos krašto bažnyčiose Visuotinė malda skamba žemaitiškai

– Gerbiamas Vyskupe, Žemaitijoje tarnaujate dar palyginus neilgai – beveik trejus metus. Kaip sekasi su žemaičiais rokoutis?

– Nenorėčiau kalbėti apie savo asmeninę „sėkmę“, nes tai būtų pernelyg egoistiška. Man svarbiau pati žemaičių kalba ir jos išlikimas. Tad ėmiausi žingsnių, kad žemaičių kalba bent kiek skambėtų bažnytinėje erdvėje. Kiekvienam sekmadieniui yra paruošiama Visuotinė malda žemaitiškai, kurios tekstas išsiuntinėjamas į visas Telšių vyskupijos parapijas. Dalis parapijų naudoja tas maldas ir labai džiaugiasi, kad gali melstis žemaitiškai.

Nuostabus jausmas apima tuomet, kai baigęs pamokslą matau apsnūdusius žmones (mano pamokslai migdo!), bet kai pradedu maldą žemaitiškai, jie pakelia galvas, nusišypso ir klauso kiekvieno žodžio skambesio. Mano tikslas, kad žemaičių kalba skambėtų Bažnyčioje!

– Pats esate nuo Vievio krašto. Ar labai skiriasi būdas žemaičių nuo kitų lietuvių?

– Paplitusi nuomonė, kad žemaičiai yra užsispyrę. Tai galiu tik patvirtinti pačia pozityviausia prasme. Tikrai esame užsispyrę siekti gero bei prasmingo tikslo.

Atvykus į Žemaitiją netgi vizualiai matosi, kad tai skirtingas regionas. Jei kitur jau išnykusios nedidelės gyvulių (karvių ar avių) bandos, tai čia pas mus gyvuoja maži šeimų ūkiai ir išsilaiko.

Žemaičiai vadovaujasi dėsniu, kad geriau turėti, negu neturėti, – geriau pasigaminti pačiam negu laukti malonės iš kitų.

Galbūt ši patirtis ateina iš istorijos, kuomet lietuviai keletą kartų buvo žemaičius išdavę ir pardavę neprieteliams. Kad ir kaip ten istorijoje yra buvę, žemaičiai yra draugiški ir pamaldūs žmonės.

– Beje, gal per tuos trejus metus pastebėjote, sužinojote kokių nors neįprastų (Jums naujų, negirdėtų) žemaitiškų velykinių tradicijų?

– Čia turiu Jus nuliūdinti, nes atvykau į Telšių vyskupiją tuomet, kai Velykų šventimas buvo karantino uždraustas ir apribotas. O po karantino dar ne visoms apeigoms ir tradicijoms pavyksta atgauti savo pavidalą, pavyzdžiui, kažkada buvo įprasta eiti Kryžiaus kelią Didįjį penktadienį Telšių miesto gatvėmis, tačiau dėl gatvių remonto to dar negalime atlikti.

– Ne vienerius metus gyvenote ir Vokietijoje. Kokios ten velykinės tradicijos vyrauja? Ar jos turi panašumų su mūsiškėmis?

– Bažnytinės apeigos Vokietijoje yra tokios pat kaip ir pas mus. Gal tik labiau akcentuojamas Velyknaktis (Didžioje šeštadienio pamaldos), o pas mus – Velykų ryto procesija ir pamaldos. Žvelgiant į liaudiškas tradicijas Vokietijoje, Velykų simboliu yra Velykų zuikis (Osterhase), kuris sode paslepia margučius, o vaikai eina jų ieškoti. Beje, komerciniais tikslais vokiškasis Velykų zuikis atrandamas ir mūsų prekybos centruose. Čia pastebime dar vieną globalizacijos pasekmę, kuomet svetimų tautų papročiai komerciniais tikslais skinasi kelią mūsų kultūroje.

Tikrasis linksmumas kyla iš dalykų, kurie nepraeina ir neišnyksta

– Kokias vaikystės Velykas prisimenate Jūs pats? Kas labiausiai įstrigę atmintin iš tų laikų?

– Prisimenu naktinį budėjimą bažnyčioje, o po pamaldų – šeimos susibūrimą prie bendro stalo, kuriame svarbiausią vietą užima bažnyčioje palaiminti valgiai. 

Įdomus užstalės žaidimas – išsiaiškinti, kurio šeimos nario margutis yra stipriausias. Tai grynai laimės dalykas, nes visi imame margučius iš tos pačios lėkštės, o išaiškinus „nugalėtoją“ būna daug džiaugsmo. 

– O kaip ir su kuo Kristaus prisikėlimą sutinkate dabar? Ar dar turite tėvelių namus, kur grįžtate per didžiąsias šventes?

– Kristaus Prisikėlimą švenčiu kartu su Telšių katedros parapijos bendruomene bei jos kunigais. Po šventinės liturgijos vykstu aplankyti ir tėvų, o antrąją Velykų dieną aukoju šv. Mišias Gailestingumo šventovėje Vilniuje. Taip suderinu gimtųjų namų aplankymą ir dalyvavimo Gailestingumo savaitės atlaiduose Vilniuje.

– Suprantu, kad nėra paprasta, bet gal galėtumėte padrąsinti mūsų skaitytojus šventes sutikti linksmiau, pakiliau nusiteikus, žvelgti optimistiškiau, vertinti tai, ką turi, dalintis su visais ne pykčiu, kurio šiuo metu apstu, bet bent jau šypsena, šiltu žvilgsniu ar geru žodžiu.

– Tikrasis linksmumas kyla iš dalykų, kurie nepraeina ir neišnyksta. Tai – meilė, ištikimybė, pasitikėjimas Dievu ir viltis, kad geriausi dalykai mūsų laukia ateityje. Kai tariu žodį ateitis, turiu mintyje neapribotą šiapusine tikrove dydį.

Šypsena nieko nekainuoja, bet grįžta su kaupu. Žinovai tvirtina, kad linksmi žmonės ilgiau gyvena, o Kristų tikinčiųjų gyvenimas net ir ribų neturi. Tad ir linkiu Jums tokio gyvenimo!

– Jūsų Ekscelencija, ačiū Jums už pokalbį ir linkiu džiugaus, ramaus ir šviesaus šv. Velykų ryto!