<h2>Mylėkite žodžius, atkreipdami dėmesį ir į jus supantį pasaulį</h2>
<p>Turbūt daugelis meno atstovų, o tiksliau, rašytojų, ne kartą svarstė apie rašymo vaidmenį tiek vidiniame savo pasaulyje, tiek išorinėje (skaitytojų) erdvėje, kurią vadiname kultūra. Tačiau vis tik niekur negalima rasti rašytojo socialinės atsakomybės apibrėžimo.</p>
<p>Bet kokiu atveju, atskleidžiant svarbiausius patarimus apie rašytojo amatą, manyčiau, jog yra keli dalykai, kuriuos pastarieji turėtų padaryti: mylėti žodžius ir „kankinti“ išmone.</p>
<p>Nereikia nė sakyti, kad nuo to laiko, kai šios žvalios frazės iškrito iš mano burnos, pagalvojau apie dar keletą kai kurių rašytojų dorybės receptų, tokių kaip, tarkim, „Būkite rimti, bet niekada nebūkite ciniški“ ar kažko panašaus. Kita vertus, tai juk netrukdo būti juokingam. Ir visgi, smalsu, ką būtų galima pasakyti apie griežtesnę kovą su kultūriniu cinizmo impulsu?</p>
<p>Akivaizdu, jog atsakymas nieko nereiškia be pavyzdžių. Tuo tarpu atskleidžiant veiksmingą rašymo formulę, puikūs grožinės literatūros rašytojai neretai kuria pasitelkdami vaizduotės veiksmus – per kalbą, taip pat per ryškias formas, kuomet pastarieji savo pasauliu dalijasi su kitais žmonėmis, užsidariusiais individualiuose pasauliuose.</p>
<blockquote>
<p>Šiaip ar taip, nepaisant visų kilnių literatūros panaudojimo būdų, kuriais ji gali peržengti rašytinį žodį, kad būtų pasiektas didesnis dvasinis tikslas, rašytojo pareiga, sakyčiau, yra padėti žmogui „ištverti“ gyvenimą pakeliant jo širdį aukščiau proto.</p>
</blockquote>
<p>Galų gale, pagrindinė rašytojo užduotis yra rašyti gerai (neperdegti, „neišsiparduoti“). Ir lai atsidavęs aktyvistas niekada neužgožia atsidavusio literatūros tarno – neprilygstamo pasakotojo.</p>
<h2>Rašyti – reiškia žinoti</h2>
<p>Kaip smagu skaityti rašytojo darbą, kuris daug išmano, – šiais laikais tai nėra įprasta patirtis. Kita vertus, ko gero, niekas nesiginčytų, jog nors literatūra yra žinios, jos nėra tobulos (kaip ir visos). Vis dėlto net ir dabar literatūra išlieka vienu iš pagrindinių mūsų supratimo būdų.</p>
<p>Deja, dauguma ištvirkusios kultūros žmonių kviečia mus supaprastinti tikrovę ir niekinti išmintį, apleidžiant rašytojo atsakomybės visuomenei idėją.</p>
<p>Sakydama „literatūra“ turiu omenyje literatūrą normatyvine prasme, ta prasme, kuria pastaroji įsikūnija ir gina aukštus standartus[1]. Visuomenė taip pat turima omenyje ta pačia – normatyvine – prasme, rodančia, kad didis grožinės literatūros rašytojas, rašydamas tiesą apie visuomenę, kurioje gyvena, negali nekelti geresnių standartų, už kuriuos turime teisę kariauti.</p>
<p>Akivaizdu, jog apie romanų, istorijų ir pjesių rašytoją galvoju kaip apie moralinį veiksnį. Tai nereiškia moralizavimo jokia tiesiogine ar grubia prasme, kadangi rimti grožinės literatūros rašytojai apie moralines problemas galvoja praktiškai, pasakodami istorijas.</p>
<p>Jie, be kita ko, sukelia bendrą dūzgimą naratyvų jūroje, su kuriuo galime susitapatinti, taipogi lavindami savo vaizduotę.</p>
<p>Negana to, jų pasakojamos istorijos padidina ir apsunkina – taigi, ir pagerina – mūsų simpatijas[2]. Todėl romanistas yra tas, kuris nuveda skaitytojus į kelionę per erdvę ir laiką. Laikas egzistuoja tam, kad viskas neatsitiktų iš karto, o erdvė – jog visa „tai“ nenutiktų būtent tau, bet visiems po lygiai.</p>
<p>Kitais žodžiais tariant, novelisto darbas – pagyvinti laiką tokiu pat būdu, kaip muzika pagyvina atmosferą.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/sigmund-unbyt-gizhu-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Kritika yra „kultūrinis cholesterolis“</h2>
<p>Ne paslaptis, jog elektroninių knygų aukso amžius pasisavino beveik visus kūrybinės kultūros kampelius, akcentuodamas technologijų, visuomenės bei menų sankirtą.</p>
<p>Tiesa, dar keli metai prieš technologijų erą buvo galima nujausti vizualinės kultūros estetinį vartotojiškumą. Visgi prognozės, kad ateities romanai neturės autentiškos istorijos, yra tokios nepatrauklios, jog netgi skelbia savotišką būsimų skaitytojų išnykimą.</p>
<p>Grįžtant prie esminės rašytojo užduoties, atkreipiamas dėmesys į esminį literatūros žavesį – komfortą, leidžiantį numalšinti mūsų nerimą dėl visų nenueitų kelių, vedančių į geresnę vietą nei dabartinė. Toks istorijos fragmentas, be abejo, suteikia paguodos, kol romanų pabaigose atsispindi savotiška laisvė, kurią gyvenimas atkakliai neigia: sustojimas – nėra mirtis; tai tik vienas iš įvykių, leidžiančių įsikvėpti.</p>
<blockquote>
<p>Galima sakyti, jog romanas yra pasaulis su sienomis – fiksuota padėtis, iš kurios skaitytojas mato, kaipgi skirtingi dalykai, tokie kaip, pavyzdžiui, išmintingas pasakojimas bei solidžios informacijos diskriminacija (jos trūkumas) galiausiai ima ir persipina, arba „mainosi“ vietomis, konkuruodami dėl mūsų lojalumo ir dėmesio.</p>
</blockquote>
<p>Bet kokiu atveju, televizija bei internetas yra dominuojančios informacijos formos[3]. (Rodos, belieka tik stebėtis naujienų tiekimo fetišizmu bei kompulsyviu polinkiu supainioti naujausią ir skubiausią su svarbiausiu.)</p>
<p>Visgi greičiausiai niekas nesiginčytų, kad literatūra pasakoja istorijas, o televizija suteikia informaciją, dažnai gluminančią ir subjektyvią. Be to, literatūra – tai solidarumo atkūrimas, kol televizija atspindi betarpiškumo iliuziją, persmelktą mūsų pačių abejingumu.</p>
<p>Tiesą sakant, ši moralinės pareigos samprata yra esminis pasakojimo ir informacijos skirtukas, raginantis ugdyti išmintį informacijos amžiuje, ypač komercinės žiniasklaidos aplinkoje, tapusioje šių laikų valiuta.</p>
<p>Šiaip ar taip, moralinių sprendimų pobūdis priklauso nuo mūsų gebėjimo atkreipti dėmesį – gebėjimo, kuris neišvengiamai turi savo ribas, bet kurio ribas galima išplėsti. Tuo pačiu metu egzistuoja ir skaitymas – maitinanti išminties porcija iš vieno iš išmintingiausių protų, kuriuos kada nors sukūrė žmonija.</p>
