Chersono kasdienybė – nesiliaujantys miesto apšaudymai
Vasario 24 d. sukako trys metai, kai tęsiasi Rusijos invazija į Ukrainą. Situacija skirtingose šalies regionuose keitėsi, bet Chersonas faktiškai viską laiką išliko pafrontės miestu. Kaip gyvenimas jame atrodo šiandien, portalui 77.lt pasakoja vietos gyventojas Aleksandras.
„Beveik kasdien apšaudymas, dronų atakos. Bet koks automobilis raudonojoje zonoje, kuri tęsiasi nuo Dniepro iki praktiškai miesto pabaigos, tampa teisėtu Rusijos Federacijos kariuomenės taikiniu. Blogiausia, kad nesupranti, kada ir kaip tai pasibaigs, o jei ir pasibaigs, tai aiškiai suvoki, kad tai bus naujo laikotarpio, kuris ir žmonėms, ir šaliai bus labai sunkus, pradžia. Nes beveik visa infrastruktūra, visa gamyba sunaikinta. Net iki karo Chersoenas pagal žmonių gyvenimo lygį buvo reitingų apačioje, o dabar iš viso nieko nebeliko“, – dėstė vyras.
Jis prasitarė kalbėjęs su išminuotojais, jie neslepia, kad per jų amžių visko išminuoti nespės – labai daug minų ir nesprogusių sviedinių. Dėl to ne tai kad dideli darbai, bet elementarūs, tokie kaip darbas sode ar deginimasis pliaže, bus pavojingi.
Žmonės bando kabintis į gyvenimą
Tiesa, pasak Aleksandro, žmonės pamažu grįžta.
„Pirma buvo didelė besitraukiančių banga, tačiau kadangi laikinai perkeltiems pagalbą pristabdė, dalis nusprendė grįžti. Gyventi iš kažko juk reikia. Na taip, Kijeve vietos daugiau, atlyginimai didesni, bet ir kainos ten aukštesnės, – toliau pasakojo jis. – O štai netoliese esančiame Nikolajave visai kitaip gyvenimas atrodo. Ten tik kartais raketos ar dronai atskrenda, o į mus bet kurią akimirką gali atlėkti ne tik jie, bet ir tanko ar artilerijos sviedinys. Gyveni nuolatinėje įtampoje. 2/3 miesto, nors kai kas ir grįžo, tuščia. Gyvena tik toliausiai nuo Dniepro esanti dalis – ten ir žmonių daugiau galima sutikti, ir viena kita parduotuvė veikia. Ne tinklinės, bet nedidelės, kuriose dirba ten pat gyvenantys žmonės. O į kitas miesto dalis net duoną pavojinga gabenti, nes bet kada gali atskristi dronai.“
Vyras neslėpė, kad su darbu irgi labai sunku.
„Principu – pirk – parduok – veikia trys–keturios nedidelės turgavietės. Problemą gilina tai, kad išvažiuoti vyrams iš miesto yra sudėtinga, nes bet kuriame patikros punkte gali gauti šaukimą arba net ir be jos gali nugabenti į karinį komisariatą. Todėl faktiškai mieste liko vieni vaikai, kuriems dar negresia šaukimas ir senoliai, kuriems jau nebegresia. Jaunimo nebeliko“, – atviravo pašnekovas.
Dalykai, kurie „vienija“ Ukrainą ir Lietuvą?
Užtat jis atkreipė dėmesį į tai, kaip sėkmingai įsisavinami biudžeto pinigai.
„Milžiniškos lėšos leidžiamos vėjais. Dviejuose rajonuose pabandė įrengti „požemines“ mokyklas. Iškasė duobes, pylė betoną, bet kam tai daryti fronto linijoje, kai rusai viską mato ir tokius objektus, galvodami, kad statomi įtvirtinimai, jau atakavo.
Ir tuo pat metu teigiama, kad nėra pinigų humanitarams poreikiams. Net pensininkams, kuriems tokios pagalbos labiausiai reikia, ji sumažėjo ir skiriama retai“, – pabrėžė Aleksandras.
Infrastruktūra faktiškai sunaikinta išskyrus elektros tiekimą. Jos tiekimas greitai atstatomas, tačiau tik arčiau centro, o priemiesčiuose žmonės įprato gyventi su elektros generatoriais. Infrastruktūros likučiai dar funkcionuoja tik todėl, kad nebėra apkrovimo – nebeliko nei žmonių, nei gamybos.
„Tarsi viso šito būtų maža, propaganda siundo žmones vienus prieš kitą, šalį prieš šalį. Kliūna net tai jeigu apžvalgas klausai rusų kalba. Tave gali įskųsti ir būsi apkaltintas tėvynės išdavystės.
Taigi, žmonės pikti, juos galima suprasti, tačiau ne visi suvokia kodėl taip vyksta. Kai nėra vienybės, tai nėra ir gyvybingumo. Ir kol žmonės nepradės suvokti priežasčių, taip bus. Kalbu ne apie 2021 ar net 2014 metus. Priežastys glūdi žymia giliau. Europa, Rusija, Kinija padeda mums ir baltarusiams prisiminti, kas mes esame ir kodėl. Ir kol šios trys giminingos tautos nesusivienys, kol nepradės vadovautis bendromis vertybėmis, tol karas ir tęsis. Joks Donaldas Trampas ar Si Dzinpingas to nesustabdys. Nepaisant bendrų rūpesčių, mūsų žmonės gyvena pagal principą – turiu savo namą, žmoną ir karvę, o kas vyksta pas kaimyną man nerūpi. Kol tai nepasikeis, niekur toliau mes neišjudėsime“, – apibendrino Aleksandras.
