Buvusiam baleto artistui sceną atstoja nuosavos kavinės baras

Gyvenimas, Skanaus, ŽmonėsMarta Kvedaraite
Suprasti akimirksniu
DainorasPetrauskas1
Dainoras Petrauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Karjerą pradėjo kaip indų plovėjas

Panevėžyje gimęs ir užaugęs Dainoras Petrauskas vaikystėje svajojo apie baleto artisto karjerą ir nesibaigiančias gastroles po pasaulį, tačiau likimas vyrą atvedė į Jungtinės Karalystės sostinę Londoną, kur jis ne tik susikūrė namus, bet ir atrado naują aistrą – kavą, bei tapo vienu geriausių kavos skrudintojų mieste.

Būdamas dešimties Dainoras įstojo į M. K. Čiurlionio menų mokyklą studijuoti klasikinio baleto ir iš Panevėžio persikraustė į Vilnių. Pabaigęs mokslus pasirinko darbą Klaipėdos muzikiniame teatre. „Operos ir baleto teatras Vilniuje nežavėjo, atrodė, kad jis – tokia seniena, tuo tarpu Klaipėdos muzikinis teatras buvo gerokai jaunatviškesnis. Be to jis suteikė studento statusą, kas man buvo svarbu, nes labai nenorėjau tarnauti tarybinėje armijoje“, – prisipažino D. Petrauskas. Po to grįžo į Vilnių ir dar keletą metų šoko dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“.

Vyras buvo sukūręs šeimą, tačiau ji iširo, o kai vedė antrą kartą, kartu su žmona nutarė keltis į Londoną. „Esame labai impulsyvūs – sumanėme ir iškart išvažiavome. Ekonominiais emigrantais savęs nevadiname – mūsų tikslas buvo ne užsidirbti pinigų, o praplėsti akiratį“, – tikino pašnekovas. Londone prieš tai jis buvo lankęsis tik kartą ir praleido vos tris dienas, tačiau miestą iškart pamilo – krito į akį kosmopolitiška atmosfera, spalvingas kultūrinis gyvenimas. Lietuva tuo metu dar nepriklausė Europos Sąjungai, gauti vizas buvo gana sudėtinga. Londone šeima gyvena nuo 2002 m.

Atvykęs Dainoras pirmiausiai ieškojo darbo teatre, tačiau nesisekė. „Londone paklausiausi buvo modernaus šokio, o ne baleto šokėjai. Ėjau į perklausas keliskart per savaitę, bet gauti darbo taip ir nepavyko“, – prisiminė jis. Santaupos seko, o gyvenimas Londone, kaip pats sako – beprotiškai brangus, tad po kurio laiko ėmė ieškoti bet kokio darbo – ėjo iš kavinės į kavinę ir tiesiog klausinėjo ar nereikia darbuotojų (tuo metu tai buvo įprastas būdas ieškoti darbo). „Iš tiesų net nemokėjau kalbos, mokykloje mokiausi prancūzų, o ne anglų kalbą, o į Londoną atvykau angliškai mokėdamas vos kelias frazes. Tačiau darbą šiaip ne taip radau – viena nedidelė kavinė priėmė indų plovėju, o kiek vėliau patikėjo ir gaminti kavą, žinoma, tai buvo pliurza, o ne kava“, – juokėsi lietuvis. Kavinėje jis gavo minimalų atlyginimą – tris svarus per valandą.

Įskaudino verslo partnerio išdavystė

Vėliau kartu dirbusios moters vyras pakvietė dirbti statybose – ten atlyginimas buvo dvigubai didesnis. Dainorui tekdavo ir mūryti, ir dažyti, ir kloti plyteles, tačiau labiausiai prie širdies jam buvo staliaus darbas.

Kaipgi atsirado kavos verslas? „Netikėtai. Kavą labai mėgau, tačiau kad ateityje turėsiu su ja susijusį verslą, tikrai nesitikėjau. Dirbau dideliame rekonstrukcijos projekte Slouno aikštėje. Kas rytą atvažiuodavau metro iš namų labai anksti – apie šeštą valandą ir galvodavau, kaip būtų smagu, jei čia veiktų kokia kavinė – mielai išgerčiau puodelį“, – sakė vyras; kasryt jį vis labiau kamavo mintis, kad šioje vietoje labai trūksta kavinės ir kad galbūt galėtų pats ją atidaryti.

Neilgai trukus mintis realizavosi. Per bendrus draugus vyras susipažino su lietuviu verslininku, ieškojusiu kur galėtų investuoti, jam patiko Dainoro idėja ir netrukus gimė bendras verslas. Nors Slouno aikštėje išsinuomoti patalpų nerado, gavo puikią vietą turistų pamėgtame Kamden Taune. Dainoras išėjo iš statybų ir ėmė darbuotis kavinėje – ją įrengė savo rankomis (statybininko ir staliaus patirtis labai pravertė), užsakinėjo produktus, rūpinosi kavinės reklama ir pats stovėjo prie baro.

„Praėjus metams, kai kavinė suklestėjo, patyriau partnerio išdavystę – iš verslo buvau labai negražiai išstumtas. Juo labai pasitikėjau ir tai buvo tikrai netikėta ir skaudi patirtis“, – atviravo pašnekovas. Tik po kurio laiko pavyko susiimti ir judėti toliau. Dirbti kavinėje vyrui labai patiko, tad nusprendė šiame versle likti ir atidarė kavinę Finsburio Parko rajone bei netrukus pradėjo pats skrudinti kavą. Kavinę pavadino „Vagabond Coffee Roasters“ (angl. vagabond – klajoklis, bastūnas) – pagal tai, kad kažkada pats svajojo keliauti, pamatyti kuo daugiau pasaulio. Kavinė greitai išpopuliarėjo, daugelį dienų, o ypač savaitgaliais buvo tiesiog sausakimša, tad netrukus atsirado lėšų atidaryti dar vieną, o po kurio laiko – dar dvi.

Dainoras ėmė skrudinti kavą vienas pirmųjų Londone. Lauros Višinskaitės nuotrauka

Kavos kokybė priklauso nuo daugybės faktorių

„Tuo metu dauguma siūlė itališku metodu, t.y. labai tamsiai skrudintą kavą, o specializuotos – skrudintos trumpiau, kavos siūlė vos keletas kavinių, – pasakojo D. Petrauskas. – Specializuotos kavos pasaulis mane labai įtraukė“.

Vyras kavą palygino su obuoliais – kaip ir obuolių, kavos veislių pasaulyje yra labai daug. Kaip antaniniai obuoliai skiriasi nuo alyvinių, taip ir įvairios kavos veislės yra labai skirtingos. „Tačiau ilgai skrudinant skonis prarandamas, visos rūšys suvienodėja. Todėl kavą skrudiname trumpai arba vidutiniškai – taip geriausiai atsiskleidžia skonio natos“, – paaiškino jis. Gavęs naują kavos rūšį bando įvairų skrudinimo laiką, kol atranda kuris tinka geriausiai.

Kavą D. Petrauskas perka iš nedidelių ūkių Kolumbijoje, Brazilijoje, Tanzanijoje, Ruandoje, Mianmare, Kinijoje. Kasmet kai nuimamas kavos derlius, augintojai siunčia jo pavyzdžius kavos skrudintojams ir šie atsirenka labiausiai patinkančius. „Kiekvieno ūkio kavą kasmet vertina nepriklausomi kavos ekspertai. Įvertinimas yra nuo 1 iki 100 balų. Kava, kurios įvertinimas yra nuo 85 balų, laikoma aukščiausios kokybės – mes prekiaujame tik tokia”, – pasigyrė lietuvis. Kavos kokybė, pasak jo, priklauso nuo daugybės faktorių – veislės, dirvos, temperatūros, drėgmės ir slėgio, netgi nuo to, ar medeliai augo saulėkaitoje ar šešėlyje. „Aukštos kokybės kava yra renkama kitaip: darbininkai kas kelias dienas apeina medelius ir renka tik tas kavos uogas, kurios yra gerai sunokusios, tuo tarpu pigi kava yra surenkama visa iš karto“, – paaiškino kavos žinovas.

Kokybiška kava gaminama tik iš prinokusių kavos uogų. Katyos Austin/Unsplash nuotrauka

„Vagabond Coffee Roasters“ jau daug metų iš eilės patenka tarp dešimties geriausiųjų Londono kavos skrudintojų. Visgi, tris savo kavines Dainoras ryžosi parduoti ir pasiliko tik vieną – esančią Holovėjaus kelyje (tai buvo antroji, kurią atidarė). „Pamačiau, kaip sunku yra valdyti didelį verslą – tam nebuvau tinkamai pasiruošęs. Nuolatinė darbuotojų kaita, įvairios problemos vargino, tik laksčiau iš vienos vietos į kitą ir nebebuvo jokio malonumo, – prisipažino jis. – Be to per tiek metų išaugo ir konkurencija“. Kai vyras pradėjo verslą, visoje Jungtinėje Karalystėje buvo vos 12 kavos skrudintojų. Dabar jų jau daugiau nei pusė tūkstančio. „Net poros kilometrų spinduliu aplink mus yra keletas“, – paskaičiavo pašnekovas.

Tėvo įkurtą verslą Lietuvoje plėtos vyresnioji dukra

Sumažinti darbo apimtis vyras apsisprendė ir dėl to, kad nori daugiau laiko praleisti su savo žmona Joana bei kol kas nė metų neturinčia dukrele Marija Vakare. Beje, skirtingai nei Dainorui, jo žmonai Londone pavyko padaryti sėkmingą atlikėjos karjerą – sceniniu vardu Johanna Glaza pasivadinusi moteris yra gana gerai žinoma avangardinės muzikos dainininkė. „O man sceną puikiai atstoja kavinės baras“, – plačiai šypsojosi pašnekovas.

Kavinės svečius jis kviečia ne tik išgerti kavos, bet ir užkąsti, paskanauti desertų, dažną pakalbina, pasiteirauja kaip gyvena. Kavinėje dažnai rengiami nedideli gyvos muzikos koncertai, kino filmų peržiūros, meno parodos, į ją galima užsukti su vaikais, šunimis. „Atmosfera labai pozityvi. Kartais man sako – va, užsisako žmogus puodelį ir sėdi dvi valandas, tačiau tas pats žmogus kitą dieną atsiveda krūvą draugų pavakarieniauti“, – verslo esmę paaiškino vyras. Tiesa, paskelbus Covid-19 pandemiją kavinei teko kuriam laikui nutraukti darbą, vėliau buvo leista prekiauti tik maistu ir gėrimais išsinešti. Tačiau nuo gegužės vidurio visi ribojimai atšaukiami.

D. Petrausko skrudinamų kavos pupelių galima įsigyti tiek pačioje kavinėje, tiek internetu. Vyras tiekia kavos pupeles ir beveik pusšimčiui kitų Londono kavinių. Pats geria nedaug – per dieną pasimėgauja 2-3 puodeliais „Americano“.

Lietuvoje Dainoras lankosi retokai. „Nors pradžia nebuvo lengva, Londoną iš tiesų reikėjo prisijaukinti, dabar jį jau daug metų vadiname namais“, – sakė jis.

Visgi, netrukus skraidyti į Lietuvą gali tekti dažniau. Ką tik pradėjo veikti „Vagabond Coffee Roasters“ internetinės parduotuvės lietuviška versija, o vasarą Kaune turėtų duris atverti ir kavinė – Dainoro dukra Rūta iš pirmosios santuokos, pabaigusi mados vadybos ir reklamos studijas Jungtinėje Karalystėje, nusprendė grįžti į Lietuvą ir čia plėtoti tėvo verslą.

Specializuota kava skrudinama trumpai arba vidutiniškai. Raimondo Klavino/Unsplash nuotrauka