Miego paralyžius verčia patikėti ne žinių kanalo vizija, bet vaiduoklių
Kai tai įvyko pirmą kartą, buvau paauglė. Būtent taip atrodė neįprastas ketvirtadienis jau gerokai sutemus: kol vėjas barškino medžių šakas į langus it nervingas svečias prie durų, pajutau, jog jau beveik laikas keltis. Visgi atsimerkus kažkas pasikeitė – aš negalėjau pajudinti savo kūno. Be to, apėmė jausmas, lyg būčiau ne viena.
Galiu patikinti, kad tąkart miegamojo kampe kažkas stoviniavo ir mane stebėjo; kažkas labai seno, beveik pirmykščio, ir tai, švelniai tariant, sukėlė prieštaringas emocijas.
Vėliau tą dieną pasodinau tėvą prie virtuvės stalo ir tariau: „Gerai, tėti, man reikia, kad papasakotum apie vaiduoklius“.
Paaiškėjo, jog patyriau miego paralyžių – reiškinį, kuris pasireiškia maždaug 1 iš 5 žmonių[1]. Taip nutinka todėl, kad pabudę mūsų raumenys ne visada yra pasiruošę veiksmui – net jei protas yra sąmoningas ir budrus. Negana to, nors apskaičiavimai skiriasi, maždaug pusė visų, patyrusių miego paralyžių, tuo pačiu metu susiduria ir su haliucinacijomis.
Tiesa, dažniausia miego paralyžiaus patirtis panašėja į paslaptingą kontaktavimą su neaiškios būtybės pavidalu, – tai pojūtis, jog kažkas yra šalia, be jokių aiškių jutiminių įrodymų ar net jokio išorinio pasaulio indėlio[2].
Minėtos patirties metu „ateinančios“ būtybės dažnai rodosi pačios baisiausios – grynai piktavališkos, tarsi kažkas tiesiai iš košmaro būtų įžengęs į mūsų miegamąjį. (Mes įprastai manome, jog haliucinacijos būna tik klausos ar regos pobūdžio, bet miego paralyžiaus atveju kažkas „yra“ šalia nepaisant regėjimo, klausos ar jutimo užuominų.)
Šis „demoniškas“ jausmas gali būti gana dažnas įvairiuose kontekstuose.
Pavyzdžiui, daugelis Parkinsono liga sergančių žmonių praneša apie neįprastą neregimos būtybės buvimo jausmą kartu su kitomis haliucinacijomis; užkietėjusių alpinistų istorijų atveju tai žinoma kaip „trečiojo žmogaus“ efektas; sielvartaujantiems žmonėms artimojo netektis neretai susijusi su pojūčiu, tarsi jie nuolatos stoviniuotų šalia „kažko nematomo“ (galbūt – dabar mažumėlę pajuokaukime – iš tiesų kaltos akys pakaušyje?).
Paprastai haliucinacijos skiriasi nuo kitų reiškinių, tarkime, iliuzijų, kurias neteisingai interpretuojame; migla horizonte, kurianti miražą, yra iliuzijos pavyzdys.
Tikriausiai teisinga sakyti, kad daugelis tyrėjų to nė nelaikytų tikru reiškiniu, bet gali būti, jog padidėjęs nerimas, šaltkrėtis ir paranojos jausmas – kiekvienas iš jų galėtų sukelti disociacijos simptomus. Dėl šios priežasties išgirdę triukšmą kitame kambaryje eisime patikrinti, ar ten ko nors nėra.
„Išgyvenimo“ istorijų yra daug – nuo šnibždėjimo, vedančio link kalnagūbrio krašto iki vaizdingos figūros kontūrų bei šauksmo ateiti į kaimyno palapinę. Nieko apčiuopiamo, tačiau „lankytojo“ jausmas išlieka daugelio sapnuose ar netgi realiame gyvenime.
Fantomas talkino ekspedicijai į Antarktidą
Nepažintų energijų egzistavimas yra kažkas už įprastų pojūčių ribų.
Pats „trečiojo žmogaus“ pavadinimas kilęs iš Ernesto Šekletono pasakojimo apie tai, kad 1916 m. gegužę, baigiantis nelaimingai „HMS Endurance“ ekspedicijai į Antarktidą, prie jo prisijungė vaiduokliškas palydovas, kai jis kirto Pietų Džordžijos salą.
Sielvartas, viltis ir netektis iš tiesų glaudžiai susiję su žmonių lūkesčiais. Turbūt ne per klaidą komanda savo kompanioną apibūdino kaip „Apvaizdą“, nors tai nesuteikia jokio aiškumo.
Apie tai kalba ir ilgų nuotolių irkluotojai, kurie tikisi pamatyti anoniminį vaiduoklį. Galiausiai daugelis pasakojimų tiesiog neatrodo kaip įsitikinimai; tai patirtis, kurią žmonės jaučia savo kaulais bei kiekviena savo esybės skaidula.
Darosi aišku, jog ne visi esame „išrinktieji“: tie, kurie nuo vaikystės neturėjo įsivaizduojamų draugų ir nebuvo pašventę bemiegių valandų mediumams, regėtojams bei ayahuasca psichonautams, yra blogiausi haliucinacijų ekspertai pasaulyje.
Tarp jų, „deja“, esu ir aš.
Galėtume jausti net ir šuns nukąstą ranką
Įsivaizduokite, kad pabundate aklinoje tamsoje, paralyžiuotas nuo galvos iki kojų. Bandote rėkti, bet negalite. Staiga suprantate, jog virš jūsų sklando vaiduoklis kruvinomis iltimis. Nors tai skamba kaip scenarijus iš siaubo filmo, tokie išgyvenimai, kaip jau supratote, yra gana dažni.
Jei pabudimas paralyžiuotam neskamba it šaltas dušas, žinokite, kad kai kurie žmonės visame pasaulyje susiduria dar ir su terorizuojančiais miegamojo įsibrovėliais – nuo magiškų raganų ir demonų iki kraują siurbiančių vampyrų. Šiuos siurrealistinius vaizdus geriausiai galima apibūdinti kaip košmarą, atgyjantį prieš jūsų akis.
Daugelis kultūrų, pavyzdžiui, Egiptas ir kai kurios Italijos dalys, mano, jog miego paralyžius yra antgamtinis. Dėl šios priežasties išgyvenimai už kūno ribų dažnai apibūdinami kaip „astralinės kelionės“, kurių metu neva paliekame fizinį kūną ir keliaujame į kitą dimensiją. Visgi siaubingiau nei tapti „vaiduokliu“, mano manymu, yra susidurti su juo.
Šią idėją iš dalies paskatino pastebėjimas, kad žmonės, gimę be rankos, gali patirti fantomines galūnes, t. y. pajusti trūkstamos rankos egzistavimą. Tai rodo, kad smegenyse turime „sujungtą“ kūno žemėlapį[3]. Ir šis žemėlapis susijęs su emociniais bei regos centrais, diktuojančiais įgimtą potraukį žmogaus pavidalui (o ne, tarkime, katės ar arklio formai, bent jau daugumai iš mūsų).
Galiausiai liko didžiulė paslaptis, kodėl žmonės miego paralyžiaus metu linkę matyti beveidžius šešėlinius padarus (siluetus), – tai tikrai padidina patirties paslaptį. Be kita to, sunku apsiginti nuo nepagaunamo ir formą keičiančio demono – kaip sakoma: „žmonės labiausiai bijo to, ko nemato“. Ir tai palieka vietos besiveržiančiai per kraštus kaimyno su žiūronais fantazijai.
