<h2>Protas stengiasi padidinti teigiamą poveikį ir sumažinti neigiamą </h2>
<p>Galima sakyti, jog faktai iš esmės yra eksperimentinio mokslo sritis, vertybės – religijos bei meno, kūnas ir smegenys yra mokslininkų tiriama mašina, emocijos kuria meną, na, o protas atspindi mistinę tikrovę, kurią reikia suprasti per tiesioginę subjektyvią patirtį[1].</p>
<p>Nuo Sigmundo Freudo ir Carlo Jungo laikų iki mūsų dabartinės instinktyvaus pažinimo teorijos, psichologija, kaip žinia, pripažino bei tyrinėjo neracionalius proto aspektus[2]. Tačiau tai neturėjo itin didelės įtakos švietimui.</p>
<p>Filosofija taip pat turėjo iracionalaus proto šalininkus, įskaitant Davidą Hume'ą, Arthurą Schopenhauerį, Friedrichą Nietzsche'ę, Williamą Jamesą ir kitus, bet analitinė filosofija protą traktavo kaip mašiną, o ne kaip esminį dalyką. Visgi manoma, jog reikia ir trečiojo kelio: eiti į pačią bedugnę, sukuriant visiškai naują mokymosi būdą, apimantį tikrąjį proto variklį – vaizduotę. Kitaip tariant, tvirtinama, kad atėjo laikas pradėti tokio tipo studijas visuose švietimo lygmenyse, pradedant pradine mokykla, baigiant universitetu.</p>
<p>Drįsčiau teigti, jog vaizduotės – kūrybos bei pagrindinių pažinimo struktūrų – tyrinėjimas yra labiausiai jaudinantis ir tiksliausias būdas panaikinti galutinę takoskyrą tarp tiksliųjų bei humanitarinių mokslų krypčių. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad vaizduotės studijos taip pat žada suvienyti kūną ir protą, iš naujo integruojant emocijas, faktus bei vertybes, dargi pradedant dialogą apie būdus, kaip konkrečiai technologijos keičia žmonių santykius (nors tai, deja, ir nebus lengva).</p>
<p>Kaip vieną iš tokių pavyzdžių galima paminėti Elono Musko įmonės „Neuralink“ technologus, implantuojančius smegenų lustus beždžionėms, negalvojant apie etines pasekmes, dėl ko ilgainiui atsiranda priešiškumas ir pasmerkimas, skatinamas politinio ekstremizmo bei įtarumo. Žinoma, tiek politinė kairioji, tiek dešinioji pusė nori pretenduoti į tikrojo mokslo mantiją, kad pateisintų savo „melodramines“ intuicijas ir politiką. Bet didžioji dalis žmonių vis tik įsisavina šį priešiškumą ir baigia minėtą profesiją su jau paruoštais „kirviais“.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/eurrae-segne-ii9vif4cupa-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Vaizduotė yra organizmo bandymo įsisavinti besikeičiančią aplinką dalis</h2>
<p>Akivaizdu, jog humanitarinių mokslų mokslininkams būtų naudinga tyrinėti bendrą žmogaus proto ir smegenų paveldėjimą. Lygiai taip, kaip psichologai Danielis Kahnemanas bei Amosas Tversky atskleidė paslėptas nesąmoningas mūsų proto paklaidas, netiesiogiai įvesdami visiškai naują šališkumo studijų sritį, laikas pripažinti ir didžiulius vaizduotės aspektus, formuojančius mūsų mąstymą[3]. Ir visgi, norisi paklausti: kas yra ta vaizduotė?</p>
<p>Taigi, jei vaizduotę traktuosime kaip proto gebėjimą, tada praleisime dinamišką, į veiksmą orientuotą aspektą, – tai vis tik yra dalis pragmatiško organizmo bandymo maksimaliai suvaldyti besikeičiančią aplinką. Taip pat tikėtina, kad neteisingai suprasime, kokiu būdu ji įdarbinama, išskiriant iš daugelio smegenų apdorojimo sričių, tokių kaip suvokimas, emocijos, motyvacinės sritys, atmintis, įvaizdžio vaizdavimas, vykdomasis planavimas ir t. t. Ir nors būtų neteisinga vaizduotę laikyti tik proto gebėjimu, ji iš tikrųjų yra smegenimis „pagrįsta“ pajėgumų ir pritaikymų sistema, dargi turinti nevalingą režimą – klajojimą, sapnavimą – bei savanorišką režimą, valdomą bundančio sąmoningumo.</p>
<p>Vaizduotė yra apibūdinama penkiais pagrindiniais žingsniais: mimika, abstrakcija, rekombinacija, išraiška ir socialiniu grįžtamuoju ryšiu. Na, o tokiu būdu pastaroji ne tik iš naujo apibūdina pasaulį, bet ir, galima sakyti, kuria naują.</p>
<p>Šis pasaulį formuojantis vaizduotės gebėjimas savo ruožtu yra priežastis, kodėl tai turėtų būti tarpdisciplininis pagrindas, kuriuo grindžiamas menas bei mokslas, mat kuo labiau vaizduotę suprantame kaip pagrindinį pažinimą, tuo labiau pripažįstame „dviejų kultūrų“ takoskyros dirbtinumą.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jan-niclas-aberle-er8xqpvlz40-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Mūsų vaizduotė yra daugiau nei kombinuotos „maišymo“ mašinos</h2>
<p>Nuo pat gimimo žmonių protas buvo kupinas istorijų ir vaizdų, bet mes taipogi žiūrime į „tikrąjį gyvenimą“ pasitelkdami vaizduotės konstrukcijas, kurios yra retai pripažįstamos.</p>
<p>Taip, žmonės vienu metu patiria tikrą „dabar“ ir įsivaizduojamą „antrąją visatą“, tačiau visa tai susilieja dabartinėje patirtyje. Visgi populiarioji kultūra pripažįsta tik fantazijomis paremtą meninės vaizduotės variantą ir neįvertina, kad kasdienis pokalbis, sapnavimas, navigacija žemėlapyje, politinės strategijos, mokslinės hipotezės, moralinis apmąstymas, maisto gaminimas, skaitymas bei mylėjimasis taip pat yra vaizduotės veikla.</p>
<p>Nepaisant to, menas irgi yra viena produktyvi vaizduotės proto šaka, kita – mokslas, na, o sekanti – politika, – visa tai apima ne tik paslėptas proto struktūras, tačiau ir tam tikrus mentalinius filtrus / kategorijas, diktuojančias, kaipgi mes patiriame pasaulį.</p>
<p>Šias paslėptas proto struktūras galime atskleisti sistemingai tyrinėdami vaizduotės objektus bei procesus, kol vaizduotė, suprantama kaip proto operacinė sistema, pati savaime generuoja mūsų žmogiškuosius šališkumus, vizualinės komunikacijos gramatiką (taip pat muziką, šokį ir kt.), prasmės paieškas, mokslinių tyrimų programas ir socialinio gyvenimo repeticijų erdvę.</p>
<p>Galų gale, akivaizdu, jog kalbos filosofai ir kompiuterininkai judėjo iš viršaus į apačią, o emocinis neuromokslas – iš apačios į viršų; tuo tarpu trūksta didžiulio vidurinio pažinimo sluoksnio tarp apatinio sąlyginio proto bei viršutinio simbolinio reprezentacinio proto (tas vidurinis sluoksnis ir yra vaizduotė).</p>
<p>Ir štai, matomos kelios esminės ateities tyrimų kryptys: panaudoti sąmonę keičiančių vaistų galimybes; suprasti vaizduotės suvaržymus ir ribas; sukurti geresnius vaizduotės vertinimo būdus; ir ugdyti geresnę laikino dviprasmiškumo toleranciją.</p>
<p>Dėl šios priežasties atgimsta psichodelikų tyrimai, kurie gali tapti savotiška palaima vaizduotės mokslui; dargi turime išmokti mąstyti bei elgtis „už dėžutės ribų“, priimdami painiavos etapus kaip potencialiai malonius, žaismingus išteklius.</p>
