Nuo 2022 metų dirbsiantys asmenys gautų 28,9 proc. atlyginimo siekiančią pensiją
Vis dažniau kalbama apie neva gerėjantį lietuvių gyvenimą – pradedant kylančiais atlyginimais, baigiant išmokomis samdant aukles savo atžaloms. Tačiau mažai kas kalba, jog piešiama situacija vaizdinga atrodo tik iš pradžių. Pavasarį diskutuota, jog Lietuvoje pensijų pakeitimo norma, rodanti, kokią dalį buvusio atlyginimo sudaro pensija, yra viena mažiausių Europos Sąjungoje (ES)[1]. „Eurostat“ duomenimis, ji 2022 m. siekė 35 proc., kai ES vidurkis – 58 proc., latvių ir estų – virš 45 proc., o lenkų – virš 60 proc. Nors kalbama apie pokyčius, neva lemsiančius orią senatvę, pastangos – kaip ir priemonės šiems tikslams pasiekti – kelia abejonių.
Tuo tarpu kitose šalys, tokiose kaip Portugalija ar Nyderlandai, santykis tarp mokamos pensijos dydžio ir iki pensijos gauto atlyginimo – kelis kartus didesnis. Tačiau tam, kad „pakelti nuotaiką“, EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) bruka kitus skaičius. Remiantis šiais duomenimis, Lietuvos pakeitimo norma yra 43 proc. Tačiau tai vargiai pakeičia esamą situaciją, jog 2000 metais gimę ir nuo 2022 metų iki senatvės dirbsiantys asmenys Lietuvoje gaus vos 28,9 proc. buvusio vidutinio atlyginimo siekiančią pensiją[2].
Kita vertus, kalbama, jog dėl tokios situacijos kaltas dar ir požiūris.
„Pas mus nelaikoma, kad pasenęs žmogus vis dar yra žmogus. Čia toks agrarinės visuomenės palikimas, kai atrodo, kad žmogus užaugino vaikus ir jis nebegali nieko norėti, turi tenkintis skurdžiu pragyvenimu. Taip yra visą Nepriklausomybės laikotarpį“, – dar pernai kalbėjo Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka. Tokį požiūrį neva iliustruoja ir situacija šalies kavinėse, kurias dažnu atveju užgulę jauni žmonės. Priešingai nei svečiose šalyse, garbaus amžiaus žmonių Lietuvoje tokiose vietose sutinkama daug rečiau[3].
Žinoma, kad 2025 metais Lietuvoje minimalioji mėnesinė alga (MMA) padidėjo iki 1038 eurų (12,3 proc. augimas)[4]. Vidutinė senatvės pensija padidėjo 73 eurais ir siekia 673 eurus; tiems, kurie turi būtinąjį stažą, pensija padidėjo 81 euru ir sudaro 721 eurą[5]. Nepaisant to, jog pensijų dydis Gerovės valstybėje indeksuojamas kasmet, siejant jį su vidutiniu atlyginimu, svarbu suprasti, jog atlyginimai auga greičiau nei pensijos. Tai viena iš priežasčių, dėl ko garbaus amžiaus žmonės lieka paraštėse. Prie miglotos ateities, be abejonės, prisideda ir visuomenės senėjimo reiškinys.
Gero gyvenimo formulė Lietuvoje – neegzistuoja: patariama kaupti papildomai
Ekonomistai pataria savo pensijai kaupti dar ir papildomai. Daugelis žino, jog pensinis amžius 2025 metais didėja dviem mėnesiais: vyrai į pensiją galės išeiti sulaukę 64 metų ir 10 mėnesių, moterys – 64 metų ir 8 mėnesių. 2026 metais pensinis amžius tiek vyrams, tiek moterims pasieks 65 metus[6]. Žinoma ir tai, kad Lietuvos pensininkų skurdo riba muša pavojaus varpais, užimant „pirmūnės“ vietą ES valstybių narių sąraše.
Reiškiamos dvejonės ir pensijų kaupimo sistema.
Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA) gūžčioja pečiais, esą siūlomos korekcijos šią sistemą dar labiau išbalansuos ir pablogins lietuvių galimybes sukaupti oriai senatvei[7]. Tiesa, kai kuriais rodikliais Lietuva ir Latvija yra panašios. Mat abejose šalyse į pensijų fondus sumokama nuo 1 iki 1,8 proc. BVP, o valstybių išlaidos pensijoms svyruoja nuo 6,4 proc. iki 6,8 proc. BVP. Skirtumas tas, kad Latvijoje visų darbingo amžiaus piliečių dalyvavimas pensijų kaupimo sistemoje – privalomas.
Naujoji Lietuvos Vyriausybė siūlo keisti automatinio įtraukimo į II pensijų sistemos pakopą nuostatas ir suteikti galimybę žmonėms bet kuriuo metu sustabdyti ar bet kokiam laikotarpiui įšaldyti savo periodines įmokas. Žinoma, kad Lietuvos pensijų fondai – vieni svarbiausių investuotojų tiek šalies, tiek kitų Baltijos valstybių kapitalo rinkose. Tačiau šalies siekis tapti pioniere – tiek kariniame pasirengime, tiek pensijų kaupime – kelia tam tikrų klausimų.
Iš tiesų, dalis lietuvių jau anksčiau suvokė papildomų pensijų finansavimo mechanizmus, kurie, pastarųjų manymu, gali turėti „tamsių“ pusių. Pavyzdžiui, sukauptas lėšas kai kurie galbūt norėjo išsiimti anksčiau, nei suėjo terminas. Be to, jei gyventojas prarado pajamų šaltinį, iki šiol į pensijų kaupimo fondą atitinkamai buvo pervedamos mažesnės įmokos.
Vidutinis senatvės pensininkų skaičius 2025 m. padidės 1,13 proc.
Antrosios pensijų pakopos fondų valdomas turtas pasiekė 9,1 mlrd. eurų[8]. Tačiau į akis kliūva Lietuvos banko siūlymas atsisakyti valstybės paskatos būsimiesiems pensininkams. Tad svarstoma, ar šalis pasiektų 70–80 proc. buvusių atlyginimų pakeitimo normą, o gal tai – tik muilo burbulas.
Valstybės įnašas į antrosios pakopos pensijų fondus kasmet biudžetui atsieina 300 mln. eurų ir suma vis didėja. Diskutuojama, galbūt šias būsimų pensininkų kaupimui skirtas lėšas būtų galima naudoti neva spartesniam esamų pensijų didinimui. Valstybė į antrosios pakopos pensijų fondus iš viso pervedė 1,4 mlrd. eurų. Lietuvos bankas mano, kad valstybės įnašą pakeitus darbdavių įmokomis išaugtų konkurencija darbo rinkoje. Tačiau vargu, ar realiame gyvenime būna taip, jog kai laimi vienas – kitas nepralaimi…
Žinoma, kad pasitraukimo iš kaupimo fondų draudimas pažeidžia Konstituciją. Nors Vyriausybė sakė leisianti pasitraukti iš antrosios pakopos fondų žmonėms, šį užmojį vėsina ekonomistų botagai.
Prognozuojama, kad vidutinis senatvės pensininkų skaičius 2025 m. bus 629 tūkst. žmonių – padidės 1,13 proc. (7 tūkst. žmonių)[9]. Tačiau koks gyvenimas šviečiasi ateityje, galima spėlioti.
