Europiečiai pamažu atsikanda liberalios politikos „duonos“
Prasidėjus rinkimų virtinei Europoje, pamažu iš kairės į dešinę sukasi ir politinis ciklas. Pergalės saliutus viena po kitos šauna tradicines vertybes atstovaujančios partijos, nustumdamos į šalį pro-vakarietiškąsias. Tai neramina Briuselį ir visą Europos Sąjungą, kurios pamatas, paremtas LGBTQ+ ir atvira migrantams ideologija ir visokeriopa laisve, pradeda braškėti ir dešinieji politikai vis dažniau užsimena apie išstojimą iš Bendrijos.
Išskyrus vieną ar dvi išimtis, kraštutinių dešiniųjų partijos nuolat kilo apklausose nuo Romos iki Helsinkio, nuo Vienos iki Berlyno, formuodamos centro dešiniųjų politiką. Naujausias to pavyzdys – Geerto Wilderso pergalė Nyderlanduose, kuri vėl sukėlė susirūpinimą Europos Sąjungoje likus beveik šešiems mėnesiams iki rinkimų, per kuriuos bus renkami nauji Europos Parlamento (EP) nariai. Briuselyje ir Strasbūre jau dabar keliamas klausimas, ar po metų dar bus įmanoma paspartinti Europos projektus[1].
Būtent rinkimai parodo tikrąsias nuotaikas Europoje, mat jas įžvelgti visoje gausoje žiniasklaidos transliuojamų įvairiaspalvių vertybių yra ypatingai sunku. Panašu, kad europiečiai jau atsikando „atviros Europos“ ir neribojamos laisvės. Migrantai, plūstantys į kadaise saugius ir ramius miestelius, išaugęs teroristinių išpuolių pavojus, lytinis švietimas mokyklose ir pan. tik dar labiau prisideda prie kraštutinių dešiniųjų sėkmės.
Pagrindinės „rakštys“ ES šiuo metu yra Vengrijos vadovas Viktoras Orbanas, taip pat Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni, o dabar ir G. Wildersas. Šie politikai dažnai pasisako prieš ES diktuojamą politiką.
V. Orbanas užsiminė apie „permainų vėjus“, o Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų politikė Marine Le Pen yra pareiškusi, kad permainos Europoje – vis dar realios. Matteo Salvini, Italijos kraštutinių dešiniųjų Giorgia Meloni antiimigracinės vyriausybės vicepremjeras, sakė, kad „naujoji Europa yra įmanoma“.
Nyderlandų prioritetų sąraše – išstojimas iš ES
O štai įdomiausia dalis – Nyderlanduose, įprastai vadinamuose Vakarų sostine – kur alkoholis liejasi laisvai, marihuanos dūmai kyla į viršų, o bet kuri graži moteris, legaliai parduodanti savo draugiją gali būti greta, į valdžią buvo išrinkti dešinieji – pasisakantys už tradicines vertybes.
Toks olandų sprendimas net žiniasklaidoje vertinamas kaip netikėtas, o straipsnių antraštės, išrinkus G. Wilderso partiją, tiesiog mirgėjo ne tik vietinėje, bet ir viso pasaulio spaudoje. Tam tikra prasme G. Wildersas Olandijoje net vertinamas kaip vietinis D. Trumpas – tiek dėl tam tikrų išvaizdos panašumų (pavyzdžiui, šukuosenos), tiek dėl savo drąsios retorikos feisbuke[2].
Tiesa, šio politiko istorija ilga ir duobėta – dėl savo viešai išsakytos nuomonės musulmonų imigracijos, terorizmo klausimais įskaitant ir raginimus uždrausti mečetes bei Koraną, jau nuo 2004-ųjų G. Wildersas yra griežtai saugomas policijos. Jo kandidatūrą ypatingai palaikė ir Vengrijos premjeras V. Orbanas: „Permainų vėjai jau čia!“.
Visgi, net ir tuo atveju, jei G. Wilderso rinkėjai nepakankamai palaikytų Nyderlandų išstojimo iš ES idėją, viešai net neabejojama, kad šio politiko vadovaujama vyriausybė vis tiek taps „košmaru Briuseliui“[3].
Slovakai turi rimtesnių bėdų nei Ukraina
Dar vienas kirtis Vakarų politikai buvo Slovakijoje įvykę pirmalaikiai rinkimai, kuriuose pergalę užsitikrino populistinė partija „Smer-SD“, kritikuojanti paramą Ukrainai, Europos Sąjungą ir NATO.
Buvęs Slovakijos ministras pirmininkas, dabar į valdžią vedantis balsų daugumą surinkusią partiją, R. Fico slovakams pažadėjo daugiau rūpintis savomis problemomis, pradedant nuo valdžios institucijose įsikerojusio nepotizmo.
Lenkijos gyventojai kaip niekada aktyviai dalyvavo balsavime
Pokyčiai pribrendo ir pastaruoju metu tradicinių vertybių uostu laikomoje Lenkijoje, kurioje taip pat spalį įvyko parlamento rinkimai. Suskaičiavus balsavimo rezultatus, paaiškėjo, kad šiemet kaip niekad rinkėjai aktyviai plūdo prie balsadėžių, o rinkėjų aktyvumas įvertintas kaip didžiausias nuo pat komunistinės sistemos žlugimo.
Lenkijos atveju įdomiausias momentas tas, jog daugiausiai (35,38%) rinkėjų balsų surinko valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS), tačiau nuo jos ne itin daug atsiliko ir opozicinė Pilietinė koalicija (KO), surinkusi 30,7%[4]. Tačiau nepaisant to, kad daugiausiai balsų susirinko valdančioji partija, dauguma parlamente atiteks susivienijusiai pro-europietiškai opozicijai.
Esminiu politiniu klausimu prieš rinkimus tapo migracijos klausimas. Būtent valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ sustiprino prieš migrantus nukreiptą šalies retoriką, akcentuodama opozicijos daromus veiksmus norint paskatinti musulmonų migrantų atvykimą į katalikišką šalį[5].
Lenkijos vyriausybė taip pat kritiškai pasisakė ir pagalbos Ukrainai klausimais. Nepaisant to, kad Lenkija Ukrainai suteikė daugiau nei 3 mlrd. paramos, tvyrant įtampai dėl šios grūdų eksporto, premjeras M. Morawieckis teigė, kad Lenkija nebetieks ginklų, o vietoje to, didžiausią dėmesį skirs savo pačios atsistatymui.
Lietuvoje prognozuojama liberaliųjų konservatorių „klinikinė mirtis“
Tuo tarpu jau kitais metais Seimo ir prezidento rinkimams vyksiant ir Lietuvoje, jau dabar aktyviai diskutuojama, ką galima tikėtis išvysti naujajame valdžios žemėlapyje. Per beveik ketverių metų laikotarpį dabartinė valdžia pademonstravo tiek, kad, panašu, viso to užteks dar tokiam pačiam, o gal ir ilgesniam laikotarpiui.
Lietuvos žmonėms atsikandus, kad dabartiniai konservatoriai, kurių priešaky – garsusis anūkas G. Landsbergis, išties yra liberalai, tikėtina, jog po artėjančių rinkimų, politikoje karaliaus opozicinės partijos, kuriose pagarbos tradicinėms vertybėms yra daugiau nei pas dabartinius „dešiniuosius“.
