<div class="summary">
<h2>„Vogue" sulaukė netikėtos kritikos</h2>
<p>Apie rasinę nelygybę pastaraisiais metais kalbama daug ir ne tik žmogaus teisių ar politikos fone. Mados, stiliaus ir grožio pasaulyje rasė ilgą laiką buvo aspektas, kurį visi suprato, tačiau išmintingai nutylėjo. Bėgant metams visi matėme, kad žurnalų viršeliuose karaliauja baltaodės, tradicinio grožio moterys. Tapti podiumo žvaigžde būnant tamsesnės odos spalvos būdavo itin sudėtinga, o kartais, net ir neįmanoma. </p>
<p>Tik pastaraisiais metais, gal tiksliau pastarąjį dešimtmetį, mados pasaulis ėmė sekti socio-politinių tendencijų pėdomis ir pradėjo giedoti jau kitą giesmelę: imta kalbėti, kaip svarbu yra unikalumas, išskirtinumas ir įvairiausių žmonių, atspindinčių visą pasaulį, įtrauktis. Dėl to, ant podiumo, kolekcijų pristatymuose bei mados žurnaluose, pradėjome išvysti itin išraiškingų bruožų, netipinio kūno sudėjimo modelius, o kartu, ir žymiai daugiau rasinių mažumų atstovių.</p>
<p>Kadangi pastarieji metai, žvelgiant rasinės lygybės požiūriu, buvo itin įtempti, ne vienas dizaineris, mados namai ar mados žurnalas savo vertybes bei poziciją išreiškė tuo, ką daro geriausiai: mada. Todėl, visiškai nenuostabu, kad 2022-ųjų vasario mėnesio britiškojo „Vogue" viršelį puošia būrys garsiausių juodaodžių manekenių: tai stiprus pareiškimas tiek mados pasauliui, tiek pačiai šaliai, kuri vis dar kenčia nuo rasistinių pančių ir įsitikinimų.</p>
<p>Kaip ir galima numanyti, viešojoje erdvėje pasirodžius žurnalo viršeliui, reakcijų sulaukta įvairių. Iš pradžių, visuomenės nuomonės buvo išskirtinai teigiamos: ant britiškojo „Vogue" juodaodės manekenės pasirodo retai, todėl ne vienas internautas, mados kritikas ir žurnalistas pozityviai žvelgė į novatorišką mados biblija vadinamo žurnalo žingsnį. Vis tik, pozityvą greitai keitė negatyvas.</p>
<p>Ne, rasistinių pasisakymų nesulaukta arba jie buvo nustelbti tų pačių žmogaus teisių aktyvistų ir liberaliųjų pažiūrų atstovų, kurie pastebėjo išskirtinį tamsiaodžių moterų vaizdavimą: žurnalo viršelio spalva, modelių šukuosenos, net veido išraiškos – viskas signalizuoja tai, kad pagrindinė žurnalo auditorija vis tiek lieka tipinis baltaodis europidas, kitos rasės asmenį linkęs paversti keistu fetišizmo objektu.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/oladimeji-odunsi-yi4zs64l0te-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>„Prabudusiųjų" kultūros įtaka ir taip paviršutinišką mados pasaulį paverčia tikru cirku</h2>
<p>Ant vasario mėnesio „Vogue" žurnalo viršelio galima išvysti devynis modelius: Adutą Akech, Amarą Akway, Majesty Amare, Akoną Changkou, Maty Fall, Janetą Jumbo, Abeny Nhial, Nyaguą Ruea ir Anoką Yai. Manekenės dirbo su tokio lygio ženklais, kaip „Prada“, „Louis Vuitton", „Burberry“, „Saint Laurent“ ar „Balenciaga“, o A. Akech apskritai yra laikoma viena sėkmingiausių manekenių šiandienos industrijoje[1].</p>
<p>Šis „Vogue" žingsnis turėjo būti revoliucinis, turėjęs paskatinti ir kitus mados bei stiliaus leidinius priimti ir garsiai didžiuotis rasine įvairove. Viskas gavosi kiek priešingai: sulaukta kritikos ir ne iš rasistų ar mados pasaulio tradicionalistų, bet iš tų, kurie šį žingsnį sveikinti turėjo labiausiai.</p>
<p>Ne vienas kritikas ar tiesiog mados gerbėjas pastebėjo, kad manekenių odos spalva yra retušuota ir tikriausiai padailinta „Photoshop" ar kita programa, mat atrodo gerokai tamsesnė nei iš tiesų yra. Be to, nei vienas iš modelių nepozuoja pasipuošęs natūralių plaukų šukose, o dėvi perukus, kurie yra įkvėpti tipinio europietiškojo stiliaus ir Afrikos dvasios čia nė su žiburiu nerasi. </p>
<p>Akcentuojama ir tai, kad bendra pagrindinės žurnalo numerio fotosesijos nuotaika yra apibūdinama kaip slogi ir niūri. Tamsios spalvos ir specifinis žurnalo leidybinis apipavidalinimas kartu su džiugesio stokojančiomis modelių išraiškomis palieka dviprasmius jausmus. Panašiai aprengtos ir vienodomis, įprastai baltiesiems labiau priimtinomis šukomis papuoštos merginos tampa it vienu kūnu: jų individualumas atrodo paslepiamas, o vietoje to – akcentuojamas paviršutiniškas mados pasaulio siekis demonstruoti „pabudusiųjų" (angl. woke) doktriną[2]. </p>
<p>Būtent dėl to, bent jau interneto platybėse ir reiškiama daugiausiai nepritarimo. Rasinių mažumų įtrauktis yra svarbi ir aktuali, tačiau, kai tai daroma beveik priverstinai, tai tampa aišku ir „neskanu". Juk ir realybėje, tam, kad nepasirodytume esantys rasistai neieškome draugų tamsiaodžių, tiesa? Ne vienas „Vogue" žurnalo viršeliui nepritariantis internautas pabrėžė europiečių požiūrio į afroamerikiečius problemą: neva, tamsi odos spalva tampa tam tikru fetišu, o žmogus – objektu.</p>
<p>Pažvelgus į žurnalo viršelį, galima įžvelgti tai, ką komentatoriai nori pasakyti. Mados industrija nors ir žengia koja kojon su pasaulinėmis aktualijomis ir tendencijomis, tačiau apskritai, yra gana uždaras, klasistinis, rasistinis ir vidinio susiskaldymo kupinas burbulas. Pastaruoju metu norima prisitaikyti prie modernaus pasaulio ir prisiderinti prie šiuolaikinio žmogaus vizijų. Vis dėlto, tai yra darome ne nenuoširdžiai, bet per performatyvų aktyvizmą ir keistą „tolerancijos" maniją. Kita vertus, vien jau rasinės nelygybės problemos iškėlimas viešumon gali būti sveikintinas.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/laura-chouette-f5cug2j8sxi-unsplash.jpg" alt="„Vogue"" /></p>
<h2>Aktualias temas per stilių ir madą atskleisti gali ne visi</h2>
<p>Rasinė įvairovė madai svarbi. Prabangiausių mados namų rūbus dėvi tiek afroamerikiečiai, tiek azijiečiai ar baltieji. Vis dėlto, žurnalų viršeliuose tamsiaodžius išvysti tenka retai. Per pastaruosius 25-erius metus, ant britų „Vogue" puikavosi vos dvi tamsiaodės manekenės: Naomi Campbell ir Jourdan Dunn. </p>
<p>Pati „Vogue" valdžia nemato pagrindo kritikai. Vyriausiasis redaktorius, kuris ir vadovavo fotosesijai, Edvardas Ennifulas teigia, kad siekta atspindėti tam tikrą mados „bangą":</p>
<blockquote>
<p>„Šios merginos keičia suvokimą apie tai, ką reiškia būti modeliu. Žinote, mada seka tam tikras bangas. Mes turėjome brazilietišką bangą, olandišką, rusišką, rytų europietišką", – teigia jis[3].</p>
</blockquote>
<p>Vaizdinius įamžino brazilietiškų ir afrikietiškų šaknų turintis fotografas Rafaelis Pavarottis, o jo stiliui ir yra būdingas itin niūrus fonas ir šviesos stoka, tad, kai kurie pasirinkimai gali būti elementariai susiejami su fotografo vizija. O kiek tikslingas ar klaidingas toks rasinis reprezentatyvumas yra, tikriausiai kiekvienas įsivertina pats.</p>
</div>
