Liguistai perdėtas dėmesys mirusiems gerokai paplonina gyvųjų pinigines
Skirtingose kultūrose šermenų, laidojimo ritualai skiriasi. Pastaruoju metu ir į Lietuvą ateina naujos mados. Mirusiojo kūno kremavimas jau nebėra naujiena. Vis dažniau pasigirsta dvasininkų pasipiktinimą keliantys artimųjų pageidavimai mirusiuosius išlydėti jau ne su gedulingomis giesmėmis, bet su dainomis ar net balionais. Šiais laikais netgi siūloma sudaryti ir išankstines laidotuvių sutartis.
Lenktynėmis virsta kapaviečių įrengimas. Artimieji paminklo didumu ar kapavietės įmantrumu stengiasi parodyti, koks brangus jiems buvo anapilin išėjęs žmogus.
Mirusiųjų pagerbimo dieną į kapus suvežame tonas stiklo, turbūt galvojame, kad trijų litrų talpos žvakė atitinkamai didesnę pagarbą mirusiems išreiškia.
Taigi dažnai liguistai perdėtas dėmesys mirusiems gerokai paplonina ir gyvųjų pinigines.
Anksčiau žmonės nebijodavo mirties ir jai ruošdavosi, o dabar jos bijo ir jai nesiruošia
Lietuvoje XIX – XX a. pradžioje žmonės dar būdami gyvi ruošdavosi laidotuvėms. Jie nebijodavo mirties. Dabartinė pasaulėžiūra skiriasi, šio amžiaus žmonės bijo mirties, todėl jai nesiruošia.
Mirtį dauguma lyg nustumia į šalį, bando neigti juokdamiesi iš mirties per Helouvynus, arba nenorėdami tvarkyti žemiškų reikalų, kuriuos prieš mirdami privalo sutvarkyti, kad kitiems būtų mažiau rūpesčių.
Seniau žmonės iš anksto nusipirkdavo net karstą, pasisiūdavo rūbus, skirtus laidotuvėms, pasimatuodavo juos. Iki šių dienų tėra išlikęs kone vienintelis pasiruošimo laidotuvėms reliktas – tai ant akmenų iškaltas vienas skaičius su brūkšneliu ir palikta vieta kitam skaičiui ar iškalta sutuoktinių bendra pavardė[1].
Toradža tautos žmonės su mirusiais elgiasi kaip su gyvaisiais
Štai, pavyzdžiui, Indonezijoje gyvena Toradža tautos žmonės. Skirtingai nei kitose visuomenėse, toradžai netaupo savo pinigų tam, kad susikurtų gerą gyvenimą. Jie taupo tam, kad tinkamai nusiųstų mirusįjį į pomirtinį gyvenimą. Šios tautos žmonės unikalūs tuo, kad laiko savo mirusius giminaičius ar mirusius šeimos narius savo namuose ir elgiasi su jais taip, lyg jie būtų gyvi.
Toradžai gyvena Tana Toradža kaime, kalnuotoje teritorijoje, kuri yra Indonezijos provincijoje, Pietų Sulavesyje. Tiesą sakant, šioje tautoje ne vestuvės, o laidotuvių ekstravagancija žymi šeimos statusą.
Toradža tautos žmonėms gyvenimas sukasi apie mirtį, bet ne liguista prasme. Jiems laidotuvės yra puiki gyvenimo šventė, panašiai kaip išvykimo vakarėlis, ir proga, kurioje dalyvauja visa velionio šeima ir visi kaimo nariai.
Jų senovės tradicijos apima laidojimo papročius, kurie buvo praktikuojami daugelį amžių ir yra žinomi kaip sudėtingiausios laidojimo tradicijos pasaulyje.
Rengia lavonų valymo ceremonijas
Kiekvienais metais rugpjūtį toradžai rengia ritualus, vadinamus Ma’Nene (lavonų valymo ceremonija), kurių metu velionių kūnai ekshumuojami, kad būtų nuplauti, sutvarkyti ir aprengti naujais drabužiais.
Pažeisti karstai taisomi arba pakeičiami naujais. Tada mumijos vedžiojamos po kaimą tiesiomis linijomis.
Šių tiesių linijų laikymasis galbūt yra pati svarbiausia ceremonijos dalis. Remiantis mitu, šios linijos yra susijusios su Hyang – dvasine esybe, turinčia antgamtinę galią. Kadangi ši būtybė juda tik tiesiomis linijomis, mirusiojo siela turi sekti Hyango keliu.
Pagal senovės Toradža tautos tikėjimo sistemą, mirusio žmogaus dvasia turi grįžti į savo kilmės kaimą. Taigi, jei žmogus mirė kelionėje, šeima vyksta į mirties vietą ir lydi velionį namo, vesdama atgal į kaimą[2].
Mažėja manančių, kad taupyti laidotuvėms nereikia
Tradicijos tradicijomis, tačiau laidotuvių išlaidos visais laikais ir visose kultūrose buvo aktualus klausimas. Lietuvoje ne visi žmonės turėdavo ir dabar turi galimybę atsidėti santaupų kritiniams gyvenimo atvejams. Dauguma apie santaupas juodai dienai net nepagalvoja, kol nesusiduria su nelaime.
Mūsų valstybėje mirties atveju išmokama vienkartinė laidojimo pašalpa, tačiau tokio dydžio suma toli gražu nepadengia laidotuvių išlaidų, ypač jei norima surengti jas prašmatnesnes. Taigi todėl tai juodai dienai patariama taupyti iš anksto.
„BERENT Research Baltic“ atlikto tyrimo duomenimis, savo ir artimųjų laidotuvėms taupo tik 19 % lietuvių. Tyrimo rezultatai taip pat rodo, kad mirus artimam žmogui 19 % apklaustųjų pasinaudotų išsimokėjimo paslauga, nes papildomų santaupų neturi.
Nors Lietuvos gyventojai tradiciškai mano, kad svarbu nepermokėti už laidojimo paslaugas, palaipsniui mažėja žmonių, kurie mano, kad taupyti laidotuvėms visai nereikia.
Ekologiškesnis požiūris įsigali ir laidotuvių tradicijose
Anot Kaune esančių atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovės Karolinos Jancevičiūtės, artimiesiems svarbu surengti gražų ir įsimintiną atsisveikinimą su velioniu, taip paskutinį kartą išreikšiant meilę ir pagarbą.
„Rinkdamiesi prekes ir paslaugas, velionio artimieji visada atsižvelgia į savo finansines galimybes. Iš praktikos pastebime, kad tuomet, kai kyla dvejonių, ką rinkis – tai, kas labai patinka artimiesiems ir kas patenkintų velionio valią, ar tai, kas yra prieinama pagal finansines galimybes, klientai beveik visada linkę rinktis pirmąjį variantą”, – pasakojo K. Jancevičiūtė. Pasak pašnekovės, tokiais atvejais artimieji labiau linkę pasiskolinti pinigų arba skirti daugiau, nei buvo numatyta.
Daugiausia pinigų žmonės skiria pagarbiam velionio paruošimui: šarvojimui, aprengimui, karstui.
Kremacijos atvejais beveik visada pasirenkamas ekologiškas ir paprastas medinis karstas, šį sprendimą labiausiai lemia minimalizmo ir ekologijos populiarėjimas. Klientai vis dažniau renkasi ir minimalistinę puošybą gėlėmis, atsisako didelio kiekio vainikų“, – tendencijas vardijo K. Jancevičiūtė.
Išlaidas turi apmokėti giminaičiai ar jos turi būti padengtos iš velionio santaupų?
Pinigus tokiai dienai taupo ir patys žmonės. Nors remiantis tyrimo duomenimis, dauguma mano, kad už laidotuves turi mokėti artimiausi šeimos nariai (taip galvoja 50 %) arba giminaičiai (16 %), laikomasi ir tokios nuomonės, kad laidotuvių minėjimas turi būti padengtas velionio santaupomis (taip mano 22 %).
Pastaruoju laiku žmonės vis rečiau santaupas laidotuvėms kaupia namuose – tokį taupymo būdą renkasi 33 proc. apklaustųjų. Daugiau nei pusė – 56 proc. tyrimo dalyvių teigia, kad pinigus, kuriuos planuoja skirti laidotuvių procesui, laiko banke, o 6 proc. renkasi laidotuvių draudimo paslaugą.
Specialistų teigimu, banko paslaugos arba laidotuvių draudimas yra ne tik patogesnis, bet ir saugesnis variantas. Namuose esančias santaupas galima panaudoti ir ne pagal paskirtį – pritrūkus lėšų, galima tiesiog „pasiskolinti“ iš laidotuvėms skirto finansinio krepšelio. Tuomet mirties atveju jau teks skolintis už laidotuvių organizavimą atsakingiems šeimos nariams.
„Namuose laikomi grynieji pinigai, visų pirma, nuvertėja. O įvykus staigiai netekčiai, apie taupytus grynuosius artimieji gali net nežinoti. Taip pat nėra garantijų, kad laidotuvėms atidėti pinigai bus panaudoti būtent laidotuvėms“, – teigė K. Jancevičiūtė.
Atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovė pastebi, kad dažniau tokiam pasiruošimui suinteresuoti vyresni žmonės. Jie ruošiasi laidotuvėms atsidėdami drabužius, religinę atributiką, kalbėdami su artimaisiais apie laidojimo būdą ir vietą. Tai rodo, kad iš psichologinės pusės vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi ramiau, kai išėjimui iš šio pasaulio yra pasiruošę iš anksto.
Psichologiškai sunku save įtikinti taupyti laidotuvėms ir galvoti apie tai. Žmonės, ypač neturintys rimtų sveikatos sutrikimų, dažniausiai linkę laikytis optimistiško požiūrio ir vengia šios minties, todėl rečiau ruošiasi iš anksto. Tačiau atidėliojimas ateityje gali tapti papildoma našta artimiesiems.
Galima iš anksto sudaryti ir laidojimo sutartį, ir apsidrausti laidotuvių draudimu
„Didelė dalis žmonių tiesiog nežino, apie galimybę sudaryti išankstinę laidojimo sutartį ar pasirūpinti laidotuvių draudimu. Laidotuvių draudimas ir išankstinė sutartis padeda užsitikrinti, kad atsisveikinimo su artimuoju procesas būtų kuo sklandesnis“, – teigė K. Jancevičiūtė[3].
Natūralu, kad praradus artimąjį užklumpa liūdesys. Žmonės dažnai jaučiasi sumišę, prislėgti ir sielvartauja. Tačiau ištvėrus laidotuves laukia dar ilgas ir skaudus gedėjimo laikotarpis bei dar vienas neišvengiamas žingsnis – mirusiojo daiktų rūšiavimas.
Ką daryti su mirusiojo daiktais?
Specialistai teigia, kad taisyklių, kada reikėtų apgalvoti, ką daryti su mirusio artimojo daiktais, nėra. Tai individualus dalykas. Vieniems norisi išgedėti tam tikrą laiko tarpą, kitiems – kuo greičiau „paleisti“ žmogų, o kartu – ir visus jį primenančius daiktus. Nepriklausomai nuo to, kada apsisprendžiama, kad atėjo tinkamas laikas, pirmiausia visiems artimiesiems reikėtų pasikalbėti, nuspręsti, kas bus už ką atsakingas, ką darysite ir kur dėsite daiktus.
Vis dažniau asmeninius mirusiojo daiktus sugalvojama paaukoti. Lietuvoje veikia ne viena organizacija, kuri priima rūbus, buitinę techniką, baldus, atlikusias ir naudojimui tinkamas slaugos priemones ir kt. Svarbu suprasti, kad aukoti reikia tai, ką naudotumėme patys.
Jeigu tvarkant asmeninius artimojo daiktus kyla klausimas – daiktus atiduoti ar išmesti, geriau rinktis antrąjį variantą. Nors tai emociškai sunkus žingsnis, svarbu sąmoningai įvertinti daiktų kokybę bei naudojimo garantijas, nesiūlyti organizacijoms abejotinos kokybės, saugumo kriterijų neatitinkančių daiktų.
Atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovė K. Jancevičiūtė teigia, kad klientai dažnai konsultuojasi, kokius daiktus galima aukoti. Žmonės klausia ar iš viso galima paaukoti labai asmeniškus velionio daiktus, pavyzdžiui, rūbus. Anot K. Jancevičiūtės, vieno teisingo atsakymo nėra, patariama elgtis taip, kaip pačiam žmogui atrodo priimtina.
Švedai praktikuoja priešmirtinį tvarkymąsi
Švedijoje jau daug metų egzistuoja döstädning – tradicija prieš mirtį tikslingai išrūšiuoti ir sutvarkyti turimus daiktus, dokumentus, atsikratyti tuo, kas nenaudojama. Švedė Margareta Magnusson, tradiciją aprašiusi knygoje „Švelnus švediško priešmirtinio tvarkymosi menas“, visiems, sulaukusiems 65-erių pataria pasirūpinti savo reikalais ir daiktais – tai būdas ne tik švariau ir tvarkingiau gyventi, bet ir apsaugoti savo artimuosius nuo papildomų rūpesčių ateityje.
Lietuvoje apie priešmirtinį tvarkymąsi daugelis nėra girdėję, todėl anot specialisčių, pirmas žingsnis ir geriausias būdas priimti tinkamą sprendimą – kalbėtis tarpusavyje.
Taip pat svarbu suprasti, kad paminklo dydžiu ar laidotuvių prašmatnumu didesnės pagarbos, meilės mirusiam artimajam nebesuteiksime. Kaip yra pasakęs kunigas Ričardas Doveika, svarbu nepavėluoti mylėti kol mums brangūs žmonės dar yra šalia mūsų[4].
