Batus iš odos kuriančiam vyrui verslo sėkmę išpranašavo būrėja

Aukščiausio lygio meistras Lietuvoje

Miroslavas Narkevič savęs nevadina nei menininku, nei dizaineriu, nei kūrėju, tačiau pusiau juokaudamas, pusiau rimtai sako galintis vadintis stebukladariu. Vyras savo rankomis kuria aukštos prabos gaminius, kurie iš tiesų kelia susidomėjimą ir yra išskirtiniai. Taigi apie vienintelį Lietuvoje VI kategorijos meistrą pildantį moterų norus specialiame 77.lt interviu.

Papasakokite, kodėl pasirinkote būtent tokį amatą ir kodėl Jums suteikta net VI kategorijos meistro diplomas?

Kai aš baigiau mokyklą buvo tie laikai, kai Lietuvoje dar veikė daug gamyklų, kuriose buvo galima įsidarbinti. Pasitaikė tokia proga įsidarbinti batsiuviu, tai aš tai ir padariau.

Tris metus mokiausi Vilniaus lengvosios pramonės ir buitinių paslaugų mokykloje. Ją baigęs gavau tokį diplomą, kokio neturi niekas daugiau Lietuvoje – tai VI kategorijos diplomas. Sovietų laikais įgijus profesiją diplomai buvo skirstomi į tris kategorijas, o kai Lietuva tapo nepriklausoma atsirado šešios kategorijos. Bet, kai aš baigiau mokslus mano profesija – batsiuvystė – tapo beveik niekam nereikalinga. Todėl vėliau dvi profesijos buvo sujungtos į vieną ir mokymo programa susiaurinta. Dabar baigusieji mokslus, pagal naują tvarką, gali būti vertinami aukščiausia trečia kategorija. Kai aš mokiausi dar buvo dėstomas pilnas batsiuvystės kursas, nuo modeliavimo, konstravimo iki siuvimo, pado priklijavimo ir pan. Todėl aš visą technologinį procesą galiu atlikti vienas be pagalbininkų. Tai vertinant pagal mano įgytas žinias ir turimą diplomą esu aukščiausio lygio meistras Lietuvoje.

Nevadinu savęs nei menininku, nei dizaineriu, esu tik labai geras meistras, kuris gali pagaminti labai gerus batus. Galiu pagaminti tokius batus, kokius kada nors kas nors yra gaminęs arba tokius, kokius man parodys paveikslėlyje. Į mane kreipiasi moterys, kurios nori išskirtinių batų ir aš dirbu, kad išpildyčiau jų norus. Todėl teoriškai galiu vadintis stebukladariu.

Kodėl ir kada nusprendėte imtis individualios veiklos?

Imtis individualios veiklos nusprendžiau, kai baigęs mokslus padirbėjau pas Romualdą Gnedevičių, kuris užsiimdavo smulkia avalynės gamyba. Pas jį aš dirbau beveik metus ir labai gerai uždirbau. Bet tuo metu su savo būsima žmona nuvažiavome pas būrėją ir ji pasakė, kad visa tai ką darau turiu mesti, pradėti savo verslą ir tai pasiseks.

Grįžęs aš parašiau prašymą mane atleisti iš darbo. Buvęs vadovas tai pavadino durnyste, bet toks buvo mano sprendimas.

Nenuleido rankų net tris kartus bankrutavęs

Kaip suprantu, paklausęs būrėjos pranašystės įkūrėte savo verslą. Kaip sekėsi?

Tada aš atidariau savo pirmąją avalynės taisymo dirbtuvę, bet po trijų mėnesių patyriau bankrotą. Nebuvo paprasta, klientų nebuvo, aš buvau nežinomas, tais laikais nebuvo tokių galimybių kaip dabar reklamuoti tai ką darai. Pelnyti gero meistro vardą nebuvo taip paprasta.

Po bankroto persikėliau iš vieno Vilniaus rajono į kitą, ten susiradau tuščias patalpas, jas išsinuomavau ir vėl pradėjau veiklą. Iš pradžių taisiau avalynę, paskui pradėjau siūti vyriškus batus. Bet Lietuvai įstojus į Europos sąjungą ir atsivėrus valstybių sienoms tie mano siuvami vyriški batai tapo nebepaklausūs, nes konkuruoti su į Lietuvą įvežamais lenkiškais gaminiais buvo sunku. Konkurencijos atlaikyti nepavyko ir 2008-2009 metais, kai Lietuvą ištiko krizė antrą kartą patyriau bankrotą.

Kaip pavyko nenuleisti rankų ir trečią kartą vėl imtis tos pačios veiklos?

Avalynės remontas – senas geras amatas, kuris mane ištraukė iš sunkumų. Panašiai nuo 2016-2018 metų vėl jaučiu pakilimą, tik dabar jau gaminu ne vyrišką, o moterišką avalynę. Moterys avalynę perka dažniau, nes jos joms daugiau reikia. Į mane kreipiasi moterys, kurios nori išskirtinių batų arba tos, kurios prekyboje neranda joms tinkamo dydžio. Aš dirbu, kad išpildyčiau jų norus.

Ar šiai dienai galite džiaugtis sėkmingu verslu?

Šiai dienai galiu sakyti, kad verslas sekasi ir gerai, ir blogai. Lietuvos ekonomika yra ciklinė, būna ir pakilimų, ir nuosmukių. Šiuo metu jaučiasi šioks toks nuosmukis, nes žmonės taupo, bet duonai sviestui dar galima uždirbti. Darbuotojų aš nesamdau, nes dirbu pagal verslo liudijimą ir tik su dviem rankom. Bet aš perku profesionalios odos siuvėjos paslaugą. Ji man padeda pasiūti viršutines batų dalis. Galiu sakyti, kad konkurencijos neturiu, bet yra kitas aspektas, dirbdamas dviem savo rankomis, kad ir koks bebūtum stebukladarys, daug padaryti negali. O samdyti žmones nelabai apsimoka.

Anksčiau menas buvo gebėti kažką pagaminti, dabar menas yra parduoti

Kas yra Jūsų klientai? Gal būt jų tarpe yra ir žinomų Lietuvos žvaigždžių?

Savame krašte pranašu nebūsi, todėl mano klientai ne žvaigždės. Dauguma jų – tai viduriniosios visuomenės klasės atstovai. Dabar žmonės daug keliauja, todėl kokybiškos avalynės gali įsigyti Italijoje, Prancūzijoje ar visame pasaulyje. Nėra taip, kad žmonės norėtų būtent lietuviškų batų. Anksčiau menas buvo gebėti kažką pagaminti, dabar menas yra parduoti. Aš galiu sukurti prekės ženklą, puikią reklamą, bet vis tiek teturėsiu tik dvi rankas su kuriomis dirbu. Tai tiesiog dirbu tiek kiek galiu padaryti ir orientuojuosi į kokybę, o ne į kiekybę. Per dieną aš galiu pagaminti vieną porą batų.

Kiek vidutiniškai kainuoja Jūsų rankų darbo gaminiai?

Standartiniai batai kainuoja nuo 140 iki 350 eurų. Būna ir tokių užsakymų, kai klientai prašo pasiūti batus iš egzotinių gyvūnų odos, pavyzdžiui, krokodilo. Tai vien krokodilo oda vienai porai batų kainuoja 800 eurų. Tačiau dėl šio gyvūno odos subtilybių vieno krokodilo odos porai batų neužtenka, todėl ir tokių batų savikaina išauga dvigubai. Įskaitant darbą, krokodilo odos batai kainuotų apie 2 tūkstančius eurų.

Kur perkate batams siūti reikalingą žaliavą?

Lietuvoje yra trys parduotuvės prekiaujančios natūralia oda. Tai šios žaliavos deficito nėra. Bet jeigu neįmanoma nusipirkti čia vietoje, tai odos galima įsigyti ir atsisiųsti iš bet kurios vietos Europoje, nes siuntos iš Italijos atgabenamos greičiau nei iš Kauno į Vilnių.

Ar teko sulaukti keisčiausio arba sudėtingo, sunkiai įgyvendinamo užsakymo?

Keisčiausias arba sudėtingiausias užsakymas aš manau manęs dar laukia. Keistu užsakymu galima vadinti tik pirmą kartą išgirstą kliento norą arba pageidavimą, bet vėliau tai tampa įprasta. Kai manęs pirmą kartą paprašė pasiūti skirtingų spalvų batų porą, aš maniau, kad tai keista. Bet kai tokių porų pagaminau ne vieną, keista nebeatrodė. Teko gaminti įvairius batus istoriniams filmavimams, tokius batus, kaip kažkada dėvėjo Maiklas Džeksonas, gaminau ir batus, kurių padas buvo 20 cm aukščio. Bet tokie užsakymai manęs jau nestebina. Todėl dar laukiu kol būsiu nustebintas. Keista ir neįprasta būna, kai gavus užsakymą akys dar bijo, o rankos jau dirba. Kai akys nustoja bijoti, nebelieka ir to keistumo. Taigi, kas pradžioje būna keista, vėliau tampa įprasta.

Liaudyje yra toks populiarus posakis – „Batsiuvys be batų“. Ar Jums šis posakis tinka?

Man tinka šis posakis, nes aš neturiu laiko gaminti batų, kokių aš noriu, sau. Kai atsiranda svarbi proga, kai batai tikrai reikalingi, tai tuomet atidedu visus darbus į šalį ir siuvu batus sau. Tada su jais einu ir į bažnyčią, ir į lauką, ir visur.