Nuo megakometų iki juodųjų skylių – didžiuliai reiškiniai paverčia visatą pavojinga vieta
Ne paslaptis, jog gravitacija neretai „iškreipia“ žvaigždžių bei galaktikų vaizdą. Bet erdvė tarp mūsų gimtosios planetos ir viso kito visatoje išlieka didžiuliu nežinomuoju elementu, pilnu žodžiais nenusakomų stebuklų – milžiniškų dangaus objektų bei kai kurių tikrai katastrofiškų įvykių, pastaruoju metu išskiriamų į keletą pagrindinių.
Megakometos priartėjimas. Didžiausios kometos pasirodymas mūsų Saulės sistemoje neva sieks 137 kilometrų plotį, nors iš pradžių jis buvo traktuojamas kaip mažosios planetos nosies iškišimas „į viešumą“[1]. Laimei, ši pabaisa priartės prie Žemės ne arčiau nei už 1,6 milijardo km 2031 m. Tačiau galbūt gali būti ir daugiau tokių kometų? Akivaizdu, kad tai tikrai bauginanti perspektyva.
Susidūrimas su Andromeda. Ji, be kita ko, gali būti regima 2,5 milijono šviesmečių nuo Žemės, bet Andromeda – didžiausia mūsų vietinės grupės galaktika – eina siaubinga trajektorija: ši gi yra nukreipta tiesiai į Paukščių Tako galaktiką ir vieną dieną galimai susidurs su ja. Kita vertus, tai ko gero įvyks tik po 3–5 milijardų metų.
Katastrofiniai Saulės blyksniai. Žemę nuolat bombarduoja didelės energijos dalelės iš Saulės, bet dažniausiai planetos magnetinis laukas nukreipia šias atakas. Visgi kartais mūsų žvaigždės viduje esantys magnetiniai iškrypimai sukelia staigų šviesos blyksnį, skleidžiantį neįtikėtinus ir rentgenui prilygstančius spindulių bei energijos kiekius į visas puses. Dėl to gali nutrūkti navigacijos bei ryšio signalai. Kitas scenarijus – tai magnetinių dalelių į kosmosą siuntimas: jeigu jos bus nukreiptos į Žemę, po kelių dienų sulauksime geomagnetinių audrų, galinčių sutrikdyti ryšius ir elektros tinklus.
Tiesa, įdomu tai, kad galingiausia geomagnetinė audra šiuolaikinėje istorijoje, žinoma kaip Carrington įvykis, įvyko 1859 m.; jei tai pasikartotų, kiltų neregėto dydžio audra, galinti sukelti „interneto apokalipsę“, galinčią trukti mėnesių mėnesius.
„Atsiskyrėliškos“ juodosios skylės dreifuoja per Paukščių Tako galaktiką
Juodosios skylės akivaizdžiai kelia siaubą: šios „susmulkintos“ didžiulės žvaigždės, kuri sprogo kaip Supernova, likučiai yra tokie masyvūs, jog niekas, net šviesa, negali pabėgti nuo jos gniaužtų. Laimei, gana saugu žiūrėti į ją Paukščių Tako centre, kadangi ši, kaip žinia, yra nutolusi 20 000 šviesmečių[2].
Šiaip ar taip, vertėtų žinoti, kad ne visos Paukščių Tako juodosios skylės yra taip toli, kaip mūsų galaktikos centre esanti pabaisa, mat manoma, jog Paukščių Take yra netgi 100 milijonų juodųjų skylių.
Negana to, šiais metais mokslininkai, naudodami „Hablo“ kosminį teleskopą, mūsų galaktikoje aptiko juodąją skylę, kuri yra viso labo 5 000 šviesmečių nuo Žemės, ir taipogi išmatavo jos masę, kuri yra septynis kartus didesnė už Saulės.
Kitais žodžiais tariant, iš anksto džiūgauti greičiausiai nereikėtų.
Skaičiuojama daugiau nei 150 000 Saulės sistemos objektų, kurių dauguma yra asteroidai
„SN 1987A“ buvo ryškiausia Supernova, matyta per 400 metų, ir dar gana arti[3]. Aptikta Didžiajame Magelano debesyje, Paukščių Tako palydovinėje galaktikoje, ji daugelį mėnesių degė 100 milijonų žvaigždžių galia po atradimo vasario 23 d. Tuo tarpu jeigu žvaigždė miršta per didžiulį sprogimą, vadinamą Supernova, bet kas konkrečioje „žudymo zonoje“, deja, bus sunaikinta intensyvių spinduliuotės bangų.
Astronomai apskaičiavo, jog žudymo zona tęsiasi per 40 ar 50 šviesmečių nuo pastarosios sprogimo, tačiau tikėtina, kad artimiausiu metu nesprogs jokia žinoma žvaigždė, esanti netoli Žemės. Kita vertus, gali būti, jog didelės energijos spinduliai iš tolimesnių Supernovų gali sąveikauti su Žemės atmosfera ir pažeisti ozono sluoksnį, o tai palengvins pavojingos Saulės ultravioletinės spinduliuotės prasiskverbimą.
Derėtų paminėti ir tai, kad 2022 m. palydovas Gaia Saulės sistemoje aptiko daugiau asteroidų nei buvo manyta iki šiol: joje slypi nemenkas kiekis didelių objektų, ir mes žinome tik apie dalį iš jų. Taigi, gali būti, jog kažkur viršuje yra nežinomas asteroidas, galintis sunaikinti gyvybę Žemėje, kaip ir tas, kuris prieš 66 milijonus metų išnaikino dinozaurus.
Vis tik galime pasidžiaugti, jog kone kasdien vis daugiau Saulės sistemos kosminių uolienų atrandame dėl nuolat tobulėjančių plataus lauko teleskopinių tyrimų. Tiesą sakant, dabar mokslininkai mano, kad buvo rasta 90 % „planetų žudikų“ – arti Žemės esančių objektų – tų, kurių skersmuo didesnis nei 1 km.
Galiausiai kalbant apie bauginančius dangaus įvykius, negalime pamiršti ir visiško Saulės užtemimo, įvyksiančio 2024 m. balandžio 8 d.: kai Mėnulis uždengia 95 % Saulės disko, dangus tamsėja, o temperatūra staiga nukrenta, dėl ko pradeda pūsti vėsus vėjas, ir kiekvienas plaukas ant kūno tarsi pakyla. Na, o jei esate aukštesnėje vietoje su vaizdu į magišką kraštovaizdį, taip pat galite pamatyti, kaip Mėnulio šešėlis bėga link jūsų, kol jis jus praryja ir viskas nejučia aptemsta.
Žinoma, Saulė įprastai pasirodo vėl, tačiau šis persekiojantis jausmas išliks iki tol, kol po kelių minučių grįš dienos šviesa (o gal ir vėliau).
