Austrijoje stiprėja dešiniosios jėgos: laimėjo ir regionų rinkimuose

Austrijoje – užtikrinta dešiniųjų pergalė

Austrijos Laisvės partija (FPO) sekmadienį pirmą kartą laimėjo Štirijos žemės rinkimus. Štirija yra antroji žemė Austrijoje, kurioje euroskeptiška Laisvės partija laimėjo.

O pergalę FPO pasiekė užtikrintai ir užėmė pirmąją vietą su 35 proc. balsų. Tai pirmas kartas nuo Antrojo pasaulinio karo, kai nei Austrijos liaudies partija (OVP), nei socialdemokratai (SPO) nelaimėjo^[1].

Vis dėlto, net ir laimėjus, tam, kad užsitikrintų daugumą Štirijos žemės asamblėjoje ir suformuotų vyriausybę, FPO reikės koalicijos partnerio.

Nacionaliniu mastu, FPO lyderis Herbertas Kicklas ir toliau aktyviai kritikuoja antroje, trečioje ir ketvirtoje vietoje per rugsėjo mėnesį vykusius parlamento rinkimus likusių partijų pastangas sudaryti, jo žodžiais tariant, „pralaimėjusiųjų koaliciją“. Jis teigia, jog dėl to, kad FPO užėmė pirmąją vietą, jam turėjo būti pavesta suformuoti vyriausybę.

Vis dėlto, Aleksandras van der Bellenas, buvęs kairiųjų žaliųjų lyderis, praėjusį mėnesį pareiškė, kad nė viena kita partija nebuvo pasirengusi valdyti kartu su H. Kicklo vadovaujama FPO, jis turėjo pavesti OVP kancleriui Karlui Nehammeriui, kaip antrąją vietą užėmusios partijos lyderiui, suformuoti vyriausybę. K. Nehammeris veda koalicines derybas su SPO ir liberaliosios „Neos“ lyderiais.

Austrijos parlamento rinkimuose – taip pat dešiniųjų pergalė

Rugsėjo mėnesį vykusius Austrijos parlamento rinkimus taip pat laimėjo dešinės atstovai FPO, surinkę 29,9 proc. balsų. Kadenciją užbaigusi, didžioji buvusios koalicijos narė, Austrijos liaudies partija (OVP) surinko 26,5 proc. balsų ir liko antra.

Lyginant su 2019 m. rinkimų rezultatais, OVP prarado 11 proc. balsų, o už FPO balsavo 13 procentinių punktų daugiau rinkėjų.

Socialdemokratai (SPO) pagal surinktų balsų skaičių liko treti. Liberalų partija NEOS surinko 9 proc. Vyriausybę su konservatoriais anksčiau sudarę žalieji surinko 8 proc. balsų.

Spalio pabaigoje Austrijos įstatymų leidėjai parlamento pirmininku pirmą kartą išrinko kraštutinių dešiniųjų politiką, 62 metų įstatymų leidėją Walterį Rosenkranzą. Jis yra teisininkas ir buvęs kandidatas į prezidentus.

W. Rosenkranzas buvo plačiai kritikuojamas dėl to, kad yra kraštutinių dešiniųjų studentų brolijos, garsėjančios griežtu pangermanišku nacionalizmu, narys. Vis dėlto, jo bendražygiai politiką giria už „ištikimybę demokratijai, konstitucijai ir teisės viršenybei“.

Prieš balsavimą Vienos žydų bendruomenės (IKG) pirmininkas Oskaras Deutschas atvirame laiške parlamento nariams išreiškė savo pasipiktinimą, apibūdindamas W. Rosenkranzą kaip žmogų iš „revizionistų stovyklos“, kuris „atvirai reiškia pagarbą nacių nusikaltėliams“.

FPO partiją šeštajame dešimtmetyje įkūrė buvę naciai, o ir dabar politinė jėga sunkiai nusikrato šio šleifo: likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų kai kurie jos kandidatai buvo užfiksuoti vaizdo įraše per laidotuves, kuriose buvo giedama SS daina. Vėliau partija paneigė, kad 1814 m. sukurta ir skambėjusi daina yra kaip nors susijusi su „nacionalsocialistinėmis nuotaikomis“^[2].

2017 m. Laisvės partija buvo grįžusi į vyriausybę ir kontroliavo šešias ministerijas, įskaitant gynybos, vidaus reikalų ir užsienio reikalų, tačiau koalicija išsilaikė tik mažiau nei dvejus metus ir iširo, kai partijos lyderis ir tuometinis vicekancleris Heinzas-Christianas Strache buvo užfiksuotas vaizdo įraše, kuriame jis Ibizos viešbučio kambaryje prašė lėšų iš Rusijos piliečio ir išreiškė ketinimus perimti ir cenzūruoti skaitomiausią Austrijos laikraštį.

Europoje – dešiniųjų jėgų įsigalėjimas

Pastaraisiais metais dešiniosios politinės partijos pastebimai sustiprėjo visoje Europoje. Politikos ekspertų teigimu, ši tendencija atspindi platesnius visuomenės pokyčius, kuriuos lemia ekonominiai, kultūriniai ir politiniai veiksniai. Be to, nors kiekvienoje šalyje skiriasi konkrečios aplinkybės, yra keletas bendrų temų ir priežasčių, dėl kurių didėja parama dešiniesiems judėjimams. 

Dėl 2015 m. Europos migrantų krizės į Europą atvyko daug prieglobsčio prašytojų, ypač iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Susirūpinimas dėl imigracijos, susijęs su kultūrine integracija, nacionaliniu identitetu ir saugumu, tapo pagrindiniu politinio diskurso objektu. Dešiniojo sparno partijos pasinaudojo vietinių piliečių nerimu dažnai skatindamos griežtesnę imigracijos kontrolę ir sienų apsaugą.

Dėl užsitęsusių 2008 m. finansų krizės padarinių, griežto taupymo priemonių ir netolygaus ekonomikos atsigavimo, kai kuriuose regionuose daugelis piliečių jautėsi palikti nuošalyje. Dešinieji dažnai kreipdavosi į šiuos rinkėjus, priešindamiesi globalizacijai, gindami ekonominį nacionalizmą ir dėl ekonominių sunkumų kaltindami elitą arba Europos Sąjungą (ES).

Euroskepticizmas pastaruoju metu taip pat tapo pagrindine daugelio dešiniųjų partijų tema. Šios politinės jėgos laikosi nuomonės, kad ES pažeidžia nacionalinį suverenitetą, taiko pernelyg griežtas taisykles ir yra atitrūkusi nuo paprastų piliečių rūpesčių. Be to, tokie įvykiai kaip „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje padrąsino kitus nacionalistinius judėjimus, sustiprindami raginimus reformuoti ES arba išstoti iš jos.

Šiuo metu aktualu ir tai, kad daugelis dešiniųjų partijų save įvardija kaip „tradicinių vertybių“ gynėjus, besipriešinančius tam, ką jie laiko progresyviųjų ar liberalių pažiūrų pergale tokiais klausimais kaip lytis, seksualumas ir daugiakultūriškumas. Tai tampa itin aktualu, plintant globalistiniam požiūriui.

Dešiniosios partijos pasinaudojo šiais nuogąstavimais ir pasisakė už griežtesnę saugumo politiką, migracijos kontrolę, vidaus politikos ir pasaulėžiūros pokyčius. Taip skirtingose Europos šalyse iškilo įvairios dešiniųjų krypties politinės jėgos, kurios su skirtinga sėkme iki šiol yra valdžioje.

Pavyzdžiui, Italijos premjerė Giorgia Meloni atstovauja dešiniųjų pažiūrų partijai „Italijos broliai“, kuri išpopuliarėjo, propaguodama nacionalizmo, euroskepticizmo ir socialiai konservatyvios politikos derinį. Prancūzijoje jau ne vienerius metus auga Marine Le Pen populiarumas. Ji išlaiko tvirtas pozicijas ir savo politiką grindžia imigracijos bei nacionalinio suverenumo klausimais.

Vokietijoje „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) iškilo kaip svarbi opozicinė jėga, ypač Rytų Vokietijoje. Partija taip pat daugiausia dėmesio skiria euroskepticizmui. Vengrijoje premjero Viktoro Orbano partija „Fidesz“ yra viena iš stipriausių dešiniojo sparno partijų Europoje. V. Orbanas ir jo bendraminčiai dažnai pabrėžia nacionalizmą, antiimigracinę politiką ir pasipriešinimą ES įtakai.

Lenkijoje „Teisė ir Teisingumas“ (PiS) partija vykdė nacionalizmo, socialinio konservatizmo ir teismų reformų politiką, dėl kurios ji įsivėlė į konfliktą su ES. Nors dabar partija tęsia dirbus opozicijoje, ji tebėra labai įtakinga Lenkijos politikoje. Savo ruožtu kadaise buvusi marginalinė partija, Švedijos demokratai taip pat sulaukė pripažinimo daugiausia dėmesio skirdami nusikalstamumo problemoms. 2022 m. jie tapo Švedijos vyriausybinės koalicijos dalimi. O Ispanijoje „Vox“ tapo stipriausia dešiniųjų jėga, kuri propaguoja pasipriešinimą Katalonijos separatizmui ir tradicines vertybes.

Nors šios partijos įgijo masinį populiarumą, jos ir toliau sulaukia kritikos dėl susiskaldymo skatinimo, ksenofobijos propagavimo ir demokratinių normų griovimo. Kita vertus, kai kurios pagrindinės partijos, norėdamos pasipriešinti dešiniųjų bangai, taip pat užėmė griežtesnę poziciją imigracijos ar nacionalinio suverenumo klausimais, todėl Europos politinis diskursas vienaip ar kitaip keičiasi plačiau.

Dešiniųjų partijų iškilimas Europoje atspindi besikeičiančią politinę situaciją, kai tradicinėms centristinėms partijoms sunkiai sekasi veiksmingai spręsti rinkėjų problemas. Šie judėjimai išryškina didėjančią atskirtį tarp miesto ir kaimo vietovių, jaunesnių ir vyresnių kartų, taip pat tarp tų, kurie naudojasi globalizacijos teikiamais privalumais, ir tų, kurie jaučiasi palikti nuošalyje. Žvelgiant į ateitį, dešiniosios pakraipos politikų iškilimas ir toliau lems diskusijas apie imigraciją, ES ateitį ir pusiausvyrą tarp liberalios demokratijos ir nacionalizmo.