Godūs kraujasiurbiai platina parazitus ir sukelia mažakraujystę
Pavasarį suaktyvėja ne tik erkės, bet ir blusos. Išalkusios po žiemos jos puola laukinius žvėrelius, graužikus ir naminius gyvūnus.
Blusos – kraujasiurbiai parazitai, kurie veisiasi drėgnoje aplinkoje. Blusų rūšių ir porūšių yra labai daug, visgi šunis, kates, šeškus dažniausiai puola viena blusų rūšis – katininės blusos. Jų ilgis – 1-3 mm. Šios blusos yra labai vikrios ir šoklios – vienu įkvėpimu gali nušuoliuoti net 70 m, o šokdamos į viršų pasiekia 0,6 m aukštį. Šie parazitai dažniausiai telkiasi ant nugaros, galvos, kaklo bei uodegos – ten, kur jas augintiniui pasiekti sunkiausia, tačiau jei jų prisiveisia daug, gali būti aptinkami visose kūno paviršiaus vietose.
Nors blusos tapo kiek retesne augintinių sveikatos problema nei prieš dešimtmetį, ji vis dar išlieka aktuali.
Jei šuo dažnai kasosi ir elgiasi neramiai, yra didelė tikimybė, jog turi blusų. Kartais atvykus pas veterinarą dėl tam tikrų negalavimų, paaiškėja, kad jų priežastis yra būtent šie kraujasiurbiai.
Vos kelias blusas ant kailio pamatyti sunku, ypač, jei kailis tankus, taip pat kol jų nedaug, alerginės reakcijos neiššaukia ir gyvūnas smarkiai nesikaso. Dažniausiai blusos pastebimos tik tada, kai jų paplitimas kailyje – jau didelis.
Blusos dauginasi itin sparčiai – gyvūną apima stiprus niežulys, ant odos atsiranda paraudimų ir žaizdelių.
Blusos išgeria net iki 15 kartų daugiau kraujo nei sveria pačios, tad jų nenaikinant augintinis netenka daug kraujo, išsivysto mažakraujystė. Tai ypač pavojinga mažiems šuniukams, nes raudonųjų kraujo kūnelių skaičius yra gyvybiškai svarbus vystymuisi. Pagrindiniai mažakraujystės požymiai – apatija, blyškios dantenos ir žema kūno temperatūra.
Blusos taip pat platina kitus parazitus, pavyzdžiui, kaspinuočius. Jos išvargina ir fiziškai – nuolatinis niežulys sekina, gyvūnas nebegali normaliai pailsėti.
Blusos maitinasi vieną-du kartus per dieną ir išgyvena net iki 21 mėnesio.
Be to blusos gali pulti ir žmones. Vienintelis skirtumas, kad misdamos žmogaus krauju jos negali daugintis.
Gali užsikrėsti ir laiptinėje, ir kieme, ir net lakstydami miške
Požymiai, kad gyvūnas užsikrėtęs blusomis – intensyvus kasymasis, odos kandžiojimas, jos laižymas, kailyje ar šuns aplinkoje pastebimos pačios blusos, jų ekskrementai, kiaušinėliai, matomi paraudimai ir žaizdelės ant odos, slenkantys plaukai.
Blusomis galima užsikrėsti nuo kitų gyvūnų, tačiau tiesioginis kontaktas net nėra būtinas – jei daugiabučiame name yra gyvūnų, turinčių blusų, kiti šunys ar katės gali jomis užsikrėsti tiesiog eidami tais pačiais kelias, pavyzdžiui, laiptinėje, lifte, kieme. Itin dažnai naminiai gyvūnai blusomis užsikrečia nuo graužikų – pelių ar žiurkių. Miške gali užsikrėsti lakstydami ten, kur lankosi laukiniai plėšrieji žvėrys – lapės, usūriniai šunys. Parazitų kiaušinėlių ar lervų į namus parnešti gali ir žmogus – su avalyne.
Nors gyvūnų apsikrėtimas blusomis dažnai siejamas su šeimininkų nevalyvumu, jomis dažnai apsikrečia ir tvarkingų žmonių augintiniai. Iš tiesų apsikrėsti blusomis – gana lengva, o greitai pastebėti ir efektyviai išnaikinti nėra taip paprasta.
Blusos per parą padeda iki 50 kiaušinėlių – ne tik ant šuns ar katės kailio, bet ir jų aplinkoje – ant baldų, kilimų, grindų plyšiuose. Tad naikinti šiuos parazitus sudėtinga – turi būti pašalinami ne tik suaugę individai, bet ir jų kiaušinėliai bei lervos.
Visgi kovojant prieš blusas daugiausiai dėmesio reikia skirti užsikrėtusiam gyvūnui – pereiti visą gyvenimo ciklą, t.y. išsiristi iš kiaušinėlio, subręsti ir daugintis, blusos gali tik misdamos šeimininko krauju. Be to ant kailio blusoms vystymosi sąlygos palankiausios dėl tinkamos temperatūros.
Prevencinių priemonių pasirinkimas – itin didelis
Užsikrėtę gyvūnai dažniausiai gydomi tabletėmis ar ant kailio lašinamais lašiukais, o namus tenka dezinfekuoti specialiais purškikliais – to nepadarius augintiniai gali užsikrėsti pakartotinai.
Visgi, žymiai lengviau yra ne gydyti, o apsisaugoti. Prevencinių priemonių šiuo metu siūloma itin daug – tai ir minėtos tabletės bei lašiukai, ir specialiuose tirpaluose išmirkyti antkakliai, taip pat nuo odos parazitų saugantys šampūnai. Jas galima rinktis pagal gyvūno gyvenimo būdą, amžių, priemonės veikimo laiką, kainą. Beveik visos priemonės nuo blusų kartu saugo ir nuo erkių.
Labai svarbi ir higiena – reikėtų reguliariai skalbti gyvūnėlio guolį, patalpose kur jis būna dažnai siurbti ir plauti grindis.
Dalis priemonių yra universalios – tinka ir šunims, ir katėms, ir šeškams. Visgi jeigu nurodyta, kad skirta konkrečiai gyvūnų rūšiai, kitiems gyvūnams jos naudoti negalima. Pavyzdžiui, kai kurių priemonių šunims veikliųjų medžiagų koncentracija yra žymiai didesnė, tad naudojant katėms ar šeškams jos gali sukelti negalavimų ar net mirtį.
Bene populiariausios priemonės – tabletės ir lašiukai. Jie įprastai veikia nuo vieno iki trijų mėnesių. Lašiukų veikimas pasibaigia anksčiau, jei šuo išmaudomas. Daug kas renkasi antkaklius, mat jų veikimas ilgesnis – net iki devynerių mėnesių, taigi užtenka beveik visiems metams. Antkaklis netinka, jei namuose yra vaikų – jie gali jį liesti, dėti į burną. Nepatogu ir tai, kad antkaklį reikia nešioti nuolat, augintinis jį gali bandyti nusiimti, pamesti. Ši priemonė mažiau veiksminga, jei gyvūnas ilgaplaukis. Kai kurie veterinarai tokiu atveju pataria toje vietoje, kur bus dedamas antkaklis, nuskusti plaukus, kad jis liestųsi prie odos, tačiau tokia procedūra tinka ne visoms veislėms, nes gali negrįžtamai sugadinti kailį.
Insekticidai, kuriuose išmirkytas antkaklis, yra pavojingi šaltakraujams gyvūnams – nereikėtų leisti šuniui su tokiu antkakliu maudytis ežere, upėje – tai keltų grėsmę žuvims ir kitiems vandenyje gyvenantiems gyvūnams, be to antkaklį sušlapinus sumažėtų jo efektyvumas – prieš šokant į vandenį reikėtų jį nuimti, ir atgal uždėti tik tada, kai kailis bus išdžiuvęs.
