<h2>Augalams žmogus tapo plėšrūnu</h2>
<p>Sakoma, kad žmogus yra didžiausias savo priešas, tačiau iš tiesų, didelį pavojų jis kelia ir visai savo aplinkai. Juk tai akivaizdu: kur pasisuksime, dabar visi kalba apie klimato pokyčius, kurie, deja, bet taip pat yra akivaizdūs. Sniegas žiemą, didžiuliai potvyniai ar uraganai įprastai ramaus klimato juostose signalizuoja, kad Žemė pavargo dėl žmogaus egoizmo ir abejingumo.</p>
<p>Pavargo ir gyvūnija bei augmenija, mat viskas kas pasimaišo žmogaus kelyje tampa vartotojiškumo kultūros ir pasipelnymo dalimi. Galbūt dėl to, net ir nereikia stebėtis, kad dalis gyvojo pasaulio žmogui siekia tapti tiesiog nebematomi. Tada gamtoje užfiksuojami ir kamufliažo atvejai, kas iš tiesų yra tiesiog gyvūno ar augalo apsaugos mechanizmas siekiant išgyventi, apsisaugoti nuo plėšrūnų ir kitų pavojų, kai susiliejama su aplinka[1]. </p>
<p>Tiesa, pati kamufliažo technika priklauso nuo daugybės skirtingų veiksnių, pradedant gyvo organizmo rūšimi, baigiant aplinka. Juk zebras ir kalnų augalas turi visiškai skirtingus šansus pasislėpti. Be to, didžiulis skirtumas yra ir kurgi tyko pavojus, tankiame atogrąžų miške ar dykynėje. Pavyzdžiui, žinduoliai dažniausia slepiasi savo kailio dėka. Arktinės lapės kailis nėra įprastai raudonas ar oranžinis, tačiau visiškai baltutėlis. Taip lapė gali lengvai pasprukti nuo didesnių plėšrūnų tiesiog susiliedama su sniegu.</p>
<p>Susilieti su aplinka geba ir augalai, tačiau šis reiškinys fiksuojamas žymiai rečiau. Nuo žolėdžių besislepianti augmenija įgudo prisitaikyti prie aplinkos savo spalva, forma, net lapų raštais. Vis tik, tokia apsauga taikoma ne tik siekiant išvengti tapti kažkieno pietumis. Mokslininkai nustatė, kad žmonės turi didžiulę įtaką augalų kamufliažo procesams. Juk dalį augalų žmonės naudoja ne tik maistui, tačiau ir pramonėje, prekyboje. Per šimtmečius, augmenija prisitaikė prie žmogaus veiklų ir dabar jau saugosi ne tik plėšrūnų, tačiau ir žmogaus.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/annie-spratt-lrcopgrwkv0-unsplash.jpg" alt="Augalai" /></p>
<h2>Kalnų vaistažolė siekia tapti nematoma</h2>
<p>Mūsų kraštuose tikriausiai mažai kas yra girdėję apie vaistažolę pavadinimu <em>Fritillaria delavayi. </em>Iš tiesų, tai Kinijos kalnų augalas, dažnais nustebindavęs savo ryškiais lapeliais ir geltonais, į tulpes panašiais žiedais. Vis dėlto, pastaruoju metu atrasti <em>Fritillaria delavayi </em>darosi vis sunkiau. Ir ne, rūšis niekur nedingo, neįtraukta ji ir į nykstančiųjų sąrašą. Šis augalas dabar tiesiog geba pasislėpti nuo pašalinių akių. Mokslininkai mano, kad augalas genetiškai pakeitė kai kurias savo dalis, todėl dabar, gali susilieti su aplinka[2]. </p>
<p>Kinijos ir Jungtinės Karalystės mokslininkai atliko tyrimą, kurio rezultatai nustebino daugelį: kuo daugiau šių augalų nurenkama, tuo sparčiau jie genetiškai kinta ir slepiasi nuo plėšrūnų. Taigi dabar <em>Fritillaria delavayi </em>augimo vietą galima atskirti pagal gėlės spalvą. Vis tik, ši teorija buvo ilgai testuojama. Mokslininkai ilgą laiką bendravo su vietiniu žolininku, kad galėtų suvokti, kokioj tiksliai aplinkoje augalas auga ir kiek jų įprastai yra nuskinama.</p>
<p>Tuomet buvo apžiūrimos vietos, kuriose apsilanko daugiausia žmonių ir didžioji dalis žiedų yra nuskinami. Dažniausiai tai lengviau prieinamos kalnų vietovės, pažintinių takų dalys, žemos uolos. Tada naudojamas spektometras, kurio pagalba nustatomos šviesos bangų ilgis ir įvertinama augalo spalva. Taip nustatomas ryšys tarp nuskintos augalo populiacijos bei jo spalvos.</p>
<p>Kalnų aukštumose ir žmonėms sunkiai prieinamose vietovėse augalai vis dar išsaugo savo įprastą išvaizdą: žalius lapus ir geltoną žiedą. Vis tik, ten kur žmonių praeina žymiai daugiau, gėlių spalva tapo akivaizdžiai šviesesnė, pilkesnė, susiliejanti su uolėtų kalnų kraštovaizdžiu. Danforto Augalų mokslo centro biologas ir evoliucijos specialistas Mathew Rubinas teigia, kad toks atradimas yra ypač svarbus. Ilgą laiką buvo manyta, kad žmogaus veiklos įtakoja augmeniją, o šis atvejis tampa žmogaus pradėtos selekcijos pavyzdžiu.</p>
<p>Nors tai nėra pirmas pavyzdys kaip žmogus gali paveikti augalo prisitaikymą, šis atradimas parodo ir užmegztą evoliucinį kontaktą. Vis dėlto, šiuo atveju negalima atmesti ir galimybės, kad <em>Fritillaria delavayi </em>veikia visiškai ne žmogus, o kiti gyvūnai arba net klimatas. Stipresnė ultravioletinių spindulių šviesa, teoriškai, gali paveikti ir augalo spalvą. Be to, kuo aukščiau gėlė auga, tuo daugiau kaitros gauna, todėl šviesėja bei blunka ir jos lapų bei žiedų spalva, todėl visiškai užtikrinant hipotezę, būtini išsamesni tyrimai.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/kirill-pershin-_j5m_ch26gq-unsplash.jpg" alt="Augalų gudrybės" /></p>
<h2>Augalai nėra tokie trapūs ir gležni </h2>
<p>Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad augmenija yra itin pažeidžiama gyvojo pasaulio dalis. Juk medis ar augalas neturi aštrių nagų ir dantų, negali pabėgti ar apsiginti. Vis tik, realybė rodo, kad tokios mintys nėra visiškai tikslingos. Augalų gudrybių pasimokyti galėtų ir ne vienas gyvūnas ir net žmogus.</p>
<p>Štai, tikriausiai mažai kas žino, kad itin trapus augalas jautrioji mimoza (<em>Mimosa pudica) </em>nuo plėšrūnų apsisaugo apsimesdamas negyvu. Vos augalas yra paliečiamas ar tik akiratyje pasirodo nieko gero nežadantis augalėdis, mimoza akimirksniu susiskleidžia ir „nuvysta“. Įdomu ir tai, kad dalis mokslininkų spėja, kad taip augalas reaguoja į skausmą, todėl kilo aršūs debatai vegetarizmo tema. Juk kas gali patikinti, kad jeigu mimoza jaučia skausmą, to paties nejaučia, pavyzdžiui, bulvė ar pomidoras[3].</p>
<p>Apsiginti augalai gali ir kvapais. Štai raflezija (<em>Rafflesia arnoldi</em>) yra ypač akį traukianti gėlė, tačiau prieiti prie jos arčiau nerekomenduojama dėl itin stipraus maitos kvapo. Būtent taip šis augalas atbaido visus pavojus. Tiesa, ir pati gėlė nėra tokia jau trapi. Raflezija yra parazitė, o tam, kad galėtų išskleisti savo didžiulį žiedą, ji prilimpa prie kito augalo ir minta jo gyvybės syvais[4].</p>
<p>Na ir žinoma, kai kurios gėlės užpuolusias muses ar kitus vabzdžius tiesiog ima ir suvalgo. Štai, jautrusis musėkautas gali būti auginamas net namuose it puiki svetainės ar virtuvės dekoracija, kuri kaip mat sumedžios ir netyčia į kambarį įskridusią musę. Tokiems augalams nereikia nei kamufliažo, nei itin nemalonių kvapų. Jie pavojus traukia specialiai, tam, kad turėtų kuo pasisotinti.</p>
