Atsisakyti automobilio – tai pasipriešinti: ką mes laimėsime?

Nuomonės, Pasaulis, SielaiMiglė Tumaitė
Suprasti akimirksniu
Požiūris
Atsisakyti automobilio – tai pasipriešinti: ką mes laimėsime? Who Is Denilo/Unsplash nuotrauka

Nereikia vairuotojo pažymėjimo, kad galėtume svajoti

Nuo to laiko, kai romantiški pasakojimai apie benzinu ir kitomis cheminėmis medžiagomis varomus automobilius nejučia nuėjo į praeitį, atradau savotišką laisvę gyventi be automobilio.

Prisimenu, kai būdama beveik trisdešimties keliavau į Jungtines Valstijas ir paauglių grupei užsiminiau, kad nevairuoju – jie atrodė pasibaisėję, tarsi būčiau nenormali – veik iš plačiakraščio kosmoso. Aišku, nesitikėjau, jog ši pastaba bus taip blogai įvertinta, bet, atsižvelgiant į tai, kad gauti vairuotojo pažymėjimą sulaukus 16 metų JAV, galima sakyti, yra apeiginis ritualas, stebėtis turbūt nederėtų.

Aiškumo dėlei turėčiau pasakyti, kad nesu nusprendusi visiems laikams likti vaikystės etape kartu su pirmuoju rožiniu triratuku. Tačiau dėl sprendimo visur kaustyti pėsčiomis – anokia gėda.

Skirtingai nei aš, mano mama vis dar yra aistringa vairuotoja, „prirakinta“ prie vairo. Šiuo atveju renkuosi priglausti veidą prie galinės sėdynės ir žvelgti pro langą – žiūrėti į už nugaros besidriekiantį greitkelį, kurti istorijas ir regzti atsitiktines svajingas mintis.

Akivaizdu, jog man važiuoti (bet ne vairuoti) – tai išsivaduoti iš ribinės erdvės, kurioje kasdieniai įsipareigojimai yra sustabdomi, užleidžiant vietą neribotam svajingumui.

Kitiems žmonėms (kaip, beje, ir mano mamai), automobilis neabejotinai reiškia modernumą ir savotišką išsilaisvinimą – kartu su dulkių siurbliais, skalbimo mašinomis, elektriniais virduliais ir kalnais antibiotikų. Tik tokiu būdu – kad ir kaip keistai tai beatrodytų – jie jaučiasi savoje stichijoje. 

Žmogus, kuris mane užaugino, kadaise atvyko į ganėtinai ramią vietovę ir per kelerius metus įkūrė savo šokių trupę, susirasdamas būrį gerbėjų. Nenugalima dangaus mėlynumo „Audi“ tuo tarpu plaukė siaurais nedidelio miesto takais nuo požeminio garažo daugiabutyje iki prekybos centro stovėjimo aikštelės, aprėpdama kiekvieną išlenktą perimetrą. 

Vienas iš „ratuotų“ privalumų lyginant su manimi – mamai niekada nereikėjo sveikintis su nepažįstamais žmonėmis; ji galėjo išlikti neužkrėsta mikrobais ir išvengti surūgusių visur skubančių veidų. 

„Būk atsargi“; „grūsk telefoną giliau į palto kišenę“; „užsisek rankinuką“, – perspėdavo mane telefonu, galiausiai pridurdama, jog norėtų, kad aš neva pradėčiau vairuoti. Bet, prisipažinsiu, niekuomet nejaučiau tokio poreikio.

Nuo 5 metų gyvenu Utenoje, kur puikiai „manevruoju“ pėsčiomis (kartais riedučiais, riedlente ar dviračiu), nesijaudindama dėl saugumo. Pasakysiu nenumaldomos svajoklės kalba: man patinka stebėti mane supančius žmones, įsitraukiant į gatvės gyvenimo karuselę (nors dabar, kai apie tai pagalvoju, jaučiu gėdos ir lyginimosi su kitais dilgėlę).

Žvilgsnis
Nereikia vairuotojo pažymėjimo, kad galėtume svajoti. Richard Jaimes/Unsplash nuotrauka

Politinės priežastys ne visada nulemia mūsų pasirinkimus – kartais klausome širdies

Būti vairuotoju, mano manymu, daugeliui reiškia autoritetą, energiją bei ambicijas. Kita vertus, negaliu patikėti, bet žodis „pasyvus“ yra glaudžiai susijęs su žodžiu „keleivis“, dėl ko man karts nuo karto nuotaiką pakelia atradimas, jog jie turi kelias skirtingas šaknis. 

Pavyzdžiui, angliškas žodis „keleivis“ (passenger) kilęs iš lotyniško žodžio „passus“, reiškiančio „žingsnį“[1]. Tuo tarpu „pasyvus“ – iš žodžio „patior“ – „leidžiu“, „sutinku“, „paklūstu“, „kenčiu“, „ištveriu“[2]. Bėda ta, jog atsidūrus didesniame mieste svarstau apie intensyvų eismą šone ar virš galvos (jei yra metro) ir nė vienas iš šių veiksmažodžių man neatrodo tikslus.

Įdomiausia tai, kad kai Margaret Thatcher buvo ministrė pirmininkė, pastaroji sakė, kad jei asmuo, kuriam daugiau nei 25 metai, vis dar važinėja autobusu, jis yra nevykėlis[3]. Ir nors negalime įrodyti, ar M. Thatcher tai tvirtino, ar ne, atrodo, jog tam tikru metu tapo įprasta šią citatą priskirti būtent jai.

Grįžtant prie mano istorijos, kadangi tėvai niekada neturėjo daugiau nei vieno automobilio, nes tėtis negalėjo vairuoti dėl prasto regėjimo, ilgesnei distancijai jam parankiausi buvo vietiniai taksi arba autobusai. Šiaip ar taip, jis nesijautė „nužmogintas“.

Galbūt nederėtų dėl to stebėtis, kadangi mano tėvai užaugo tais laikais, kai pasaulis buvo nepalyginamai paprastesnis: nors automobiliai simbolizavo individualizmą ir populiariojoje vaizduotėje buvo susieti su laisvės idėja, siūlydami maištaujančio individo, išvažiuojančio į greitkelį ieškoti laisvės ir nuotykių, peizažą, nūdienoje šis polėkio burbulas pamažu sprogsta.

Drįsčiau teigti, kad šiandien kėsinamasi į idėją, jog automobilis ir vairuotojas yra laisvė, mat tai vis labiau ribojama reglamentavimu. 

Apsižvalgykite – miestuose gausu draudimų: raudonosios zonos, mokyklų gatvės, mažos taršos zonos, greičio apribojimai, dviračių ir autobusų juostos ir t. t. Na, o norint išlaikyti egzaminą, reikia įvertinti ne savo įgūdžius kelyje, o gebėjimą prisitaikyti. Ką jau kalbėti apie didesniuose miestuose vykstantį karą su automobiliais, susijusį su didėjančiu išmetamųjų teršalų kiekiu. 

Dėl šių priežasčių išsvajotos kelionės automobiliu susijusios ne tiek su laisve, kiek su išgyvenimu griūvančio pasaulio akivaizdoje, ir ne kitaip.
Pokyčiai
Politinės priežastys ne visada nulemia mūsų pasirinkimus – kartais klausome širdies. Maria Thalassinou/Unsplash nuotrauka

Nevairavimas – mano būdas apsaugoti savo erdvę kūrybai ir ramybei

Įsivaizduokite, jog dienai pasiskolinate automobilį.

Jūs labai džiaugiatės, tačiau net ir šią vienintelę papildomos laisvės dieną skolintojas paprašo vienam netoliese gyvenančiam draugui nuvežti antklodę. Kitaip tariant, jums leista popietę pasivažinėti po miškus, bet jūs iš esmės nesate laisvas – galiausiai turite grįžti į dusinantį šeimos glėbį, kol tuo tarpu automobilis tėra dar vienas mechanizmas, padedantis kontroliuoti ir užpildyti laiką. To, atvirai kalbant, aš ir bijojau.

Kai buvau jaunesnė, bijojau tapti viena iš tų moterų, kurios visą laiką praleidžia apsipirkinėdamos, vežiodamos paauglius į būrelius, „įgyvendindamos“ mėsos patiekalų receptus ir gabendamos giminaičius į ligoninę. 

Iš tikrųjų vis dar priešinuosi tai dienai, kai mano mama bus per silpna vairuoti, o aš tapsiu jos valios įrankiu, nebegalinčiu praleisti dienų taip, kaip noriu. Žinoma, man skaudu tai pripažinti, nes ji visada buvo dosni, bet čia yra kažkas gilesnio.

Prisimindama susitikimą su jaunaisiais amerikiečiais prieš kelerius metus, pradedu suvokti, kad gal jie buvo teisūs, manydami, jog mano nenorėjimas vairuoti yra atsisakymas suaugti. 

Taip, tam tikru lygmeniu aš iš tiesų vengiu tapti panaši į savo mamą (dėl milžiniškų atsakomybių). Tačiau giliai širdyje tikiu, jog trijų asmenų šeimai turėti keturis automobilius kažkada bus taip pat nemadinga, kaip ir dėvėti kailinius. Ir kai tai nutiks, aš būsiu pasiruošusi nevairuoti – tai, ką dariau visą gyvenimą.