Pasaulinės katastrofos asocijavosi su pasaulio pabaiga
Kai praėjusių metų rugsėjį uraganas Fiona užtvindė Puerto Riko regionus, sala vis dar atsigavinėjo nuo uraganų Irma ir Maria – dviejų katastrofiškų 2017 m. audrų, per kurias žuvo beveik 3000 žmonių[1]. (Fiona beveik 200 000 gyventojų paliko be geriamojo vandens ir 1,3 mln. gyventojų be elektros, pabrėždama Puerto Riko infrastruktūros trapumą ir JAV federalinės pagalbos piliečiams menkumą.)
Tiesa, Puerto Rikas ilgą laiką susidurdavo su intensyviomis atogrąžų audromis, tačiau klimato pokyčiai, kaip žinia, dar labiau pakeitė jų dažnumą, stiprumą ir pobūdį.
Pavyzdžiui, pastaruosius kelis dešimtmečius sala kentėjo ir siaubingus uraganus, ir gilias sausras: neįprastas derinys.
Šiais laikais tuo tarpu mėginama suprasti kai kuriuos trikdžius, tokius kaip ugnikalnių išsiveržimai, kuriuos, kaip paaiškėjo, aiškiai sukelia nežmoginiai veiksniai, kol gaisrai, invazinės rūšys ir klimato kaita yra žmonių ir nežmogiškų jėgų samplaika.
Šiaip ar taip, nuo septintojo dešimtmečio trikdžių ekologijos koncepcijos pakeitė tai, kaip mokslininkai ir kiti ekspertai supranta biotinį pasaulį.
Visų pirma trikdžių ekologija atkreipė dėmesį į streso ir reagavimo procesus bei trapumo ir atsparumo savybes, dėl ko mokslininkai vis intensyviau veisia sausrai atsparius augalus; žemės valdytojai ir kraštovaizdžio architektai siekia sukurti ekosistemas, kurios būtų atsparios jūros lygio kilimui ir ekstremalioms oro sąlygoms; o miestai visame pasaulyje kuria klimato atsparumo planus, vyriausybėms bandant numatyti ekologinę ateitį.
Būtent dėl trikdžių ekologijos įtakos pasauliniam aplinkos valdymui taip svarbu suprasti keistą Šaltojo karo istoriją, kurios šaknys yra Puerto Rike.
Ekologai tyčia pakenkė ekosistemoms
Jau daugiau nei šimtmetį mokslininkai renkasi į Luquillo eksperimentinį mišką šiaurės rytų Puerto Riko kalnuose tirti ekologines traumas: miškų naikinimą, eroziją, uraganus, cheminį karą, klimato kaitą – net branduolinį holokaustą.
Įdomu tai, jog Luquillo atogrąžų miškų apšvitinimo projektas buvo vienas iš šimtų Šaltojo karo pastangų JAV, kad neva būtų galima įsivaizduoti branduolinio pasaulio pabaigos dieną (buvo tikimasi, kad Luquillo švitinimo eksperimentas padės žemynui pasiruošti branduoliniam karui).
Detaliau kalbant, tam, kad įrodyti atsigavimo po katastrofų galimybes, ekologai sugadino ekosistemas: pastarieji surinko pavyzdinius jūrų laivynus, pastatė ištisus miestus ir apgyvendino juose krūvą manekenų, o tada „paleido juos į orą“.
Šio siužeto pabaigoje vyriausybė išplatino nuotraukas ir vaizdo įrašus apie pasekmes, siekdama įtikinti visuomenę, jog branduolinį karą galima išgyventi ir kad atsakomybė už pasirengimą nelaimėms vis tik tenka šeimai[2].
Konkrečiau, kaip sakė antropologas Josephas Masco, šiais modeliavimais vyriausybė siekė masinę mirtį paversti intymia psichologine patirtimi, kartu teigdama, kad termobranduolinis karas gali būti planuojamas kartu su tornadais, potvyniais ir eismo įvykiais.
Pasaulio pabaigos eksperimentai buvo vieni iš didžiausių istorijoje
Vyriausybės investicijos į tyrimus prasidėjo 1961 m., kai įslaptintoje ataskaitoje RAND korporacija paragino Pentagoną toliau tirti „pokario nuniokotos biotinės aplinkos atkūrimą“. Todėl netrukus po to buvo pradėti tyrimų finansavimai, kurių metu ekologai tikslingai kenkė ekosistemoms.
Tai nebuvo paprasti eksperimentai: nors šiandien mažai kas prisimenama, tai buvo pagrindinis ekologinių tyrimų projektas nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios iki aštuntojo dešimtmečio vidurio.
Kita vertus, nors šiandien daugelis iš mūsų yra susipažinę su tokiu mąstymu apie rūšis – kuri rūšis yra labiausiai atspari sausrai, gali atlaikyti uraganus ir išgyventi klimato krizę – istorinėje perspektyvoje tai yra labai naujas mąstymo apie rūšies savybes būdas.
Pasaulio pabaigos planavimas parodė, kad viskas yra įmanoma
Ekologai tikėjo, kad pasaulio pabaigos eksperimentai atskleis natūralią biotinio pasaulio struktūrą.
Pavyzdžiui, savo knygoje „Branduolinio karo ekologiniai padariniai“ ekologas George Woodwellas paaiškino, jog pasaulio pabaigos eksperimentai buvo skirti sudėtingoms ekologinėms problemoms, susijusioms su branduoliniu holokaustu, numatyti[3]. Kitaip sakant, ekologai norėjo sužinoti, kaip pasaulis susitvarkys po nelaimės.
Siekiant šių žinių, naikinimas tapo standartiniu ekosistemų tyrimo metodu: pastarieji taip pat pradėjo plynus kirtimus, deginimą ir biocidų naudojimą laukymėse. Ypač dramatiškame 1966 m. pavyzdyje Edvardas Vilsonas, Harvardo entomologas, ir vienas iš jo absolventų pasirinko šešias Floridos įlankos salas, kuriose žudė kiekvieną gyvūną.
Iki septintojo dešimtmečio dauguma ekologų manė, jog, atsižvelgiant į laiką ir erdvę, gamta išgydys „pati save“. Tačiau pasaulio pabaigos eksperimentai sukrėtė ekologų tikėjimą save gydančia prigimtimi.
Paaiškėjo, jog nors dauguma natūralių vidutinio klimato zonų ekosistemų išlaiko savo gebėjimą atkurti kulminaciją po įvairių tipų ir laipsnių žalos, ekosistemos sunaikinimas gali sumažinti vietovės potencialą palaikyti gyvybę ilgą laiką. Taigi, ši toliau veikianti ekologijos disciplina net ir pasibaigus Šaltajam karui buvo ne buka pasaulinio susinaikinimo galimybė, o subtilesnė negrįžtamų ekologinių pokyčių šmėkla.
Šiandien ekologai stengiasi imituoti uraganus ir klimato kaitą, pasitelkdami ilgalaikius stebėjimus. Be kita ko, šiandienos pastangos planuoti scenarijus, nesvarbu, ar tas scenarijus yra klimato kaita, ar naujas COVID variantas, siejasi su septintojo dešimtmečio planavimu, – dabartinis tikslas nebėra prevencija ar ribojimas, o neišvengiamos žalos mažinimas.
Ir iš tiesų, atsparumas, kaip vienas „madingiausių“ žodžių klimato atžvilgiu, įrodomas tik per negandas, apibūdinančias asmenų, bendruomenių, institucijų, įmonių ir sistemų gebėjimą išgyventi, prisitaikyti bei augti, nesvarbu, kokį lėtinį stresą ir ūmius sukrėtimus jie patiria. Tačiau verta įsidėmėti, kad atsparumo reklamavimas kaip vertybė ar turtas gali būti toksiškas.
Kaip knygoje „Vienkartinis miestas“ rašė Majamio poetas ir dominikonų imigrantas Mario Alejandro Ariza, klimato kaitos judėjimo pasiūlymas tvirtai pasitikėti savimi yra Šiaurės Amerikos neoliberalizmo ir atitinkamai žiaurios moralinės tvarkos pagrindas[4].
Žinoma, sausrai atsparių medžių sodinimas gali padėti pasirengti klimato kaitai, bet tik tuo atveju, jeigu priimsime teisės aktus, kuriais būtų sumažintas iškastinio kuro naudojimas; švęsti atsparumą dabar reiškia priimti amžinos žalos (vienokios ar kitokios) peizažą.
