Tyrimas atskleidžia kritinius temperatūros rodiklius
Kritinei vandenynų sistemai, kuri atneša šiltą vandenį į Šiaurės Atlanto vandenyną, dar vadinamai Atlanto meridianine virstančia cirkuliacija (AMOC), gresia žlugimas iki 2095 m., jei nebus drastiškai sumažintas išmetamųjų teršalų kiekis[1]. Ir nors jau anksčiau buvo žinoma, kad AMOC veikia lėčiausiai per 1600 metų, naujausiais tyrimais nustatytas daug artimesnis nuo 2025 iki 2095 m. žlugimo laikas, o pagrindinė prognozė – 2057 m. Jei šis scenarijus pasitvirtins, temperatūra Europoje gali nukristi 5-10 laipsnių, o tai turės pražūtingų pasekmių[2].
Tyrimui sulaukus didelio žiniasklaidos dėmesio, svarbu paaiškinti, jog pasikliautinasis intervalas, apimantis 2025-2095 m., kaip paaiškėjo, vis tik buvo pateiktas ne visai teisingai.
Kadangi visame intervale tikimybė nėra vienoda, manoma, kad labai mažai tikėtina, jog žlugimas gali įvykti jau 2025 m.
Kaip žinia, labai sunku įvertinti tai, kas statistikos žargonu vadinama „pasiskirstymo uodegomis“ – mažesnėmis tikimybėmis, esančiomis pasiskirstymo kraštutiniuose taškuose. Tačiau minėtas vidurkis yra ta vieta, kuri neva liudija didžiausią žlugimo riziką, jei ir toliau skatinsime šiltnamio efektą sukeliančias dujas tokiu pačiu tempu.
Vėlgi, kaip ir visuomet, egzistuoja ir nepakankamai įvertinta rizika: tokia, jog šis žlugimas gali įvykti netgi daug anksčiau, nei teigiama šiuo metu.
Atlanto vandenyno žlugimo Europoje pasekmės būtų pražūtingos
Žlugimas tikriausiai būtų labai greitas, t. y. jis nutrūktų per kelis dešimtmečius. Kaip tai atrodytų?
Šiaurės Atlanto regionas ir ypač Europa gerokai atvėstų; Anglija tikriausiai atrodytų kaip Šiaurės Kanada; bendrai visame pasaulyje turėtume visuotinį atšilimą. Tai šiek tiek panašu į situaciją, kai vairuojame automobilį ir vienu metu spaudžiame greičio ir stabdžio pedalus.
Tęsiant šį (galimai dienos šviesą išvysiantį) scenarijų, šiluma iš Ramiojo vandenyno, kuri nebūtų pernešta į Šiaurės Atlantą, galiausiai liktų tropikuose. Tai El Ninjo sistemos (neįprastos, necikliškos Ramiojo vandenyno ekvatorinės dalies srovių pasikeitimas), kuri turi didelės įtakos dabar stebimam atšilimui, dalis. Štai Alžyre dėl pastarosios neseniai nakties temperatūra nebuvo žemesnė nei 39,5 laipsnio[3][4].
Vis dėlto turime nepamiršti, kad viskas yra labai neapibrėžta.
Neaišku, kiek keisis temperatūra: kol vieni sako, jog penkiais laipsniais, kiti didina šį skaičių bent du kartus, pridėdami daug audrų ir t. t. Bet kokiu atveju, pasekmės greičiausiai būtų pražūtingos mūsų gebėjimui toliau gyventi taip, kaip gyvename dabar, ir tęsti žemės ūkį įvairiose vietose.
Istoriškai visuomenės su klimato kaita susidorodavo migruodamos. Didelį nerimą kelia tai, kad trys milijardai žmonių gyvena atogrąžų regionuose, kur būna ilgesni 39 laipsnių temperatūros laikotarpiai, kurie vėliau pakyla iki 42 laipsnių.
Vertinant dramatiškus rezultatus, buvo siekiama padidinti Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (TKKK) įvertinimo svarbą dėl patikimos metodikos ir stebėjimų. Paaiškėjo, jog kito pobūdžio skaičiavimai nustatė žlugimą dar anksčiau.
Be abejo, tai nereiškia, kad šis rezultatas yra iškaltas akmenyje. Tačiau, jeigu esama duomenų apie galimai gerokai ankstesnę griūtį, tyla prilygsta nusikaltimui.
Klimato pokyčiai turės milžinišką poveikį
Pažvelkite į ekstremalius orų reiškinius šią vasarą ir naujus temperatūros rekordus. Visa tai vyksta anksčiau ir stipriau, nei buvo prognozuota.
Paimkime Arkties ledo tirpimo greitį, palyginti su prognozėmis, kad jis bus saugus bent iki 2050 m. Šia prasme galima sakyti, kad minėta analizė daugeliu aspektų pasirodė esanti pernelyg konservatyvi ir netiksli.
Taip, jau daugelį metų bandoma suprasti praeities klimatą. Istoriniu požiūriu didžiausia mįslė, su kuria susidūrė klimato mokslas ilgą laiką buvo tai, kodėl apskritai įvyksta ledynmečiai.
Tam tikra prasme klimato kaita iš tikrųjų nėra galvosūkis. Jei, viena vertus, pažvelgtume į pasaulinės temperatūros ir, kita vertus, šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos įrašus, jie iš esmės atitinka vienas kitą. Tačiau tai, ką matome dabar, kai vis dažniau pasitaiko ekstremalių reiškinių, karščio bangų, audrų bei potvynių, yra galimybė, jog laikui bėgant bus pasiektas lūžio taškas.
Mėginant geriau suvokti AMOC lūžio taško pasekmes, reikia daugiau matavimų. Vėlgi, kadangi neturima išsamių matavimų iš senų priešindustrinių laikų, sunku įvertinti, koks yra natūralus kintamumas ir kokia natūrali elgsena prieš visuotinį atšilimą.
Bet kokiuose tyrimuose yra išties daug spekuliacijų, – mat gali būti užfiksuotas konkretus rezultatas, bet sunkiai paaiškinama, kodėl vyksta būtent taip. Kitaip tariant, dažnai neturima paaiškinimo stebimam procesui, tačiau žinoma, kas yra varomoji jėga.
Šiaip ar taip, nors niekada negalime gauti 100 procentų tikslių prognozių – juk mūsų planetos klimato sistemos yra neįtikėtinai sudėtingos – vis tiek turėtume paisyti perspėjimų; vis tiek turėtume rimtai atsižvelgti į idėją, kad Šiaurės Atlanto klimato sistemoje gali įvykti staigūs pokyčiai, nepaisant to, jog tikslias prognozes, kad tai įvyks artimiausiu metu – per šį laikotarpį – reikia vertinti gana skeptiškai ir nuodugniai.
