Besikeičiantis pasaulis apima net ir galimybę persikraustyti į kitas planetas
Ankstyvas gyvenimas, kaip žinia, kitados nesvetingą Žemės planetą padarė tinkama (arba tinkamesne) vieta gyventi. Tačiau ateiviai, kaip manoma dabar, galėjo daryti tą patį ir savo „pasauliuose“ (svetimose žmonėms vietovėse)[1].
Ir štai, nauji tyrimai rodo, kad kai gyvybė planetoje įsitvirtins net ir menkiausiai pastebimoje vietoje, ji gali smarkiai pakeisti pasaulio suvokimą, priversdama mus išplėsti „tinkamos gyventi teritorijos“ apibrėžimą.
Ir iš tiesų, mes tikrai nenumanome, kur gali atsirasti gyvybė; turime tik vieną gyvybę talpinančios planetos pavyzdį – Žemę, kuria pradėjome domėtis gal tik po kelių šimtų milijonų metų nuo jos susiformavimo pradžios.
Visgi dabar žinome, jog gyvybei mūsų planetoje reikia tam tikro elementų rinkinio, kad ši galėtų dalyvauti sudėtingoje energijos gamybos grandinėje; jai taip pat reikia skysto vandens kaip tirpalo, ir kad ji gali egzistuoti tik santykinai siaurame atmosferos temperatūrų bei slėgio diapazone.
Šiaip ar taip, ieškodami gyvybės už Žemės ribų, astronomai dažniausiai sutelkia dėmesį į sritį, vadinamą gyvenamąja zona – orbitų juostą aplink žvaigždę, kurioje gali egzistuoti skystas vanduo. Ir tai reiškia, jog jeigu planeta yra arčiau žvaigždės, vanduo išgaruos nuo karščio, tuo tarpu jei ji yra toliau, vanduo galimai sušals į ledą, – ir nė viena iš šių sąlygų nėra palanki mūsų pažįstamam gyvenimui.
Tačiau gyvenamoji zona yra tik apytikslis vadovas, o ne garantija, mat tiek Marsas, tiek Venera yra mūsų saulės gyvenamojoje zonoje, o šios planetos, akivaizdu, nėra apgyvendintos. Kita vertus, kai kurie tyrimai rodo, kad dabartinis mūsų gyvenamosios zonos apibrėžimas gali būti per siauras, nes į jį neįtraukiama tai, kaipgi apgyvendinimas kitur įtakotų mus ir pasaulį, kuriame šiuo metu „bazuojamės“.
Žemė būtų visiškai kitokia, jei ne joje esanti gyvybė
Klasikinis apgyvendinimo „liudininkas“ yra gausus deguonies kiekis atmosferoje.
Taip, deguonis yra labai paplitęs elementas visame kosmose, o Žemė išskirtinai „gimė“ su daugybe jo. Visgi didžioji dalis deguonies yra surišta silicio dioksido – uolienų – pavidalu.
Detaliau kalbant, dujinis deguonis negali ilgai išgyventi atmosferoje, nes ultravioletinė saulės spinduliuotė jį tiesiog suardo. Tačiau fotosintezės procesas išskiria deguonies dujas kaip šalutinį produktą.
Tiesą sakant, įdomu tai, jog kitados buvo gaminama tiek daug deguonies, kad Žemė beveik juo apsinuodijo per incidentą, vadinamą Didžiuoju oksidacijos įvykiu; prireikė deguonimi „kvėpuojančių“ būtybių evoliucijos, jog ekosistema vėl susibalansuotų[2].
Bet kuriuo atveju Žemei būtų nepaprastai sunku išlaikyti tiek daug atmosferos deguonies, jei ne nuolatinės gyvybės pastangos.
Šią mąstymo liniją, be kita ko, galima išplėsti ir į daugelį kitų Žemės atmosferos savybių.
Tarkim, gyvos būtybės taipogi išskiria didelius kiekius metano – šiltnamio efektą sukeliančių dujų, padedančių išlaikyti mūsų planetą šiltą, kol didžiuliai miškai keičia nuo paviršiaus atsispindinčios saulės šviesos kiekį, įtakodami mūsų pasaulio temperatūrą.
Trumpiau tariant, net ir įvairių dujų šalutinių produktų gamyba didelių ir mažų būtybių dėka gali pakeisti planetos atmosferos oro slėgį.
Gyvybė gali slypėti ir menkai ištyrinėtose erdvėse
Vienas iš būdų pažvelgti į pokyčius yra tas, jog kai planetoje užsimezga gyvybė, ji tikrai nenori išnykti, – tokiu būdu aplinka tampa tinkamesne gyventi, prisitaikydama prie poreikių.
Tai, be abejo, pasakytina ir apie Žemę, mat ankstyviausi galimi gyvybės ženklai tam tikruose šaltiniuose rodo, kad gyvybė galėjo atsirasti, kai mūsų planeta dar buvo ne itin tvirta. Taigi, tai, galima sakyti, turėjo būti labai nedraugiška vieta, po milijardų metų tapusi gana puiki ir „prieinama“ (žinoma, iki kol žmonija pradės negrįžtamai greitinti nepalankius klimato pokyčius).
Dėl šios priežasties tyrėjai siūlo permąstyti tradicinį gyvenamosios zonos apibrėžimą, siūlant naują: pasak jų, gyvybė turėtų turėti galimybę pagerinti planetos sandarą, galbūt padidindama ar sumažindama atmosferos slėgį ar temperatūrą arba sukurdama po žeme nišas, kuriose galėtų klestėti organizmai.
Galiausiai jei gyvenamosios zonos reikšmė yra suvokiama klaidingai, galime nepastebėti kitų gyvybės ženklų, tyrinėdami absoliučiai netinkamose vietose.
Kad ir kaip būtų, ieškodami nežemiškos gyvybės privalėsime būti atviri ir pasiruošę netikėtumams.
Ateiviai nebūtinai skaito žurnalą „Nature“
Nuo kelių subtilių radijo signalų iki ateivių pabaisų, bombarduojančių Baltuosius rūmus – mokslinėje fantastikoje gausu ateivių, bendraujančių su paprastais mirtingaisiais, vaizdų. Ir nors kai kurie iš tų vaizdų yra toli, aiškėja, jog mokslininkai praleido daugybę valandų galvodami apie tai, kaip nežemiškos civilizacijos galėtų susisiekti su žmonėmis[3].
Visgi iki šiol mokslininkai nerado jokių ateivių signalų ženklų. Be to, dauguma Saulės sistemos vis dar neištirta, todėl nėra aišku, ar asteroidų juostoje ir kur nors Marso paviršiuje gali skrieti ateivių zondai (jie taipogi gali būti gana miniatiūriniai).
Ir iš tikrųjų, kas žino, ką sugeba ateivių technologijos (jei tokios apskritai egzistuoja). Kita vertus, aišku viena: dauguma paieškų remiasi prielaida, jog ateiviai neva mąsto taip pat, kaip mes, o tai gali būti klaidinga, dėl ko, ko gero, derėtų pradėti mąstyti už „adatos šieno kupetoje“ ribų.
Kitais žodžiais tariant, jei ateiviai bando susisiekti su mumis, tikriausiai dėl mūsų kaltės pasigendame jų signalų.
