Aštuonkojai, krabai ir omarai jaučia skausmą – štai, kaip tai sužinojome

Tiesos atskleidimo pareiškimas yra susijęs su gyvūnų gerovės tyrimais

Turbūt daugeliui žmonių natūraliai kyla klausimas, pavyzdžiui, ar omaras jaučia skausmą, kai įdedame jį į puodą, ruošdami vakarienę? Žinoma, jo gentainio tokio dalyko paklausti negalime, dėl ko turime vadovautis tyrimais bei sąmoningai atrinktų analizių duomenimis.

Taigi, kai kurie tyrėjai mėgino išsiaiškinti jautrumo – gebėjimo jausti skausmą ir malonumą – tikimybę dviejose bestuburių grupėse: galvakojų moliuskų, įskaitant aštuonkojus, sepijas bei kalmarus, ir dešimtkojų vėžiagyvių, tokių kaip omarai, krabai bei krevetės. Įdomu tai, jog abiejuose variantuose buvo rasta, galima sakyti, nenuginčijamų ir įvairių jausmingumo įrodymų gana spalvingame emocijų spektre. Galiausiai taipogi buvo apžvelgta nemaža dalis mokslinių tyrimų, paskatinusių JK vyriausybės sprendimą teisiškai pripažinti visus šiuos gyvūnus daugiau mažiau jaučiančiomis būtybėmis^[1].

Šiaip ar taip, jūs nejučia galite pradėti smalsauti, kaipgi sužinoti, ar konkretus gyvūnas iš tiesų jaučia skausmą. Nenustebčiau, jeigu dar kiltų pagunda manyti, kad mums tereikia pažiūrėti, ar pastarieji bando apsisaugoti nuo sužeidimų, ir ar geba jų išvengti apskritai. Tarkim, mes, žmonės, palietę karštą viryklę, kaip žinia, automatiškai atitraukiame ranką prieš pajuntant nudegimą bei svilinantį karštį. Rankos atitraukimas, be kita ko, vis tik yra nesąmoningas refleksas. Tuo tarpu tam tikru momentu manyta, jog gyvūnai galbūt tik refleksiškai reaguoja į sužalojimą, iš esmės nepatirdami jokio skausmo.

Mano žiniomis, šiam klausimui spręsti kai kurie tyrėjai panaudojo aštuonis mokslinius jutimo nustatymo kriterijus: pirmuosiuose keturiuose buvo nagrinėjama, ar gyvūno nervų sistema gali tapatintis su jausmingumu, mat norėta išsiaiškinti, ar ji geba aptikti bei apibūdinti kenksmingus dirgiklius, signalus perduodant į smegenis. Taip pat ar signalai buvo apdorojami integruojančiuose smegenų regionuose – smegenų dalyse, kurios sujungia informaciją iš daugelio šaltinių. Galų gale, buvo svarbu suprasti, ar anestetikai bei kiti skausmą malšinantys vaistai pakoregavo nervų sistemos reakciją, dėl ko likę elementai žymėjo esminius gyvūnų veiksmų motyvus, kuriuos aptarsime apačioje.

Kiti keturi kriterijai buvo skirti gyvūnų elgesiui apibūdinti

Įdomu tai, ar, pavyzdžiui, būtų įmanoma pakeisti traumos riziką su galimybėmis gauti tam tikrą atlygį? Juolab kad organizmai, linkę susižaloti vis tą pačią kūno dalį, į konkrečią sužalojimo galimybę, ko gero, reaguos išmokdami vengti su ja susijusių dirgiklių. Taip pat, kaip jau minėta anksčiau, derėtų atkreipti dėmesį ir į skausmą slopinančių vaistų veiksmingumą ir reakciją į juos, nors toks elgesys – išskiriantis standžias ir refleksines reakcijas į sužalojimą, kai atitraukiame rankas jas nusideginę – laikomas lanksčiomis reakcijomis arba skausmo įrodymu. Ir visgi, nė vienas iš buvusių kriterijų neįrodo, jog padaras yra jautrus. Tačiau aišku viena: kuo daugiau kriterijų jis atitinka, tuo labiau tikėtinas jausmas, susijęs su fizine kančia.

Kalbant apie galvakojus, pastebėti jausmingumo požymiai – stipriausi galvakojų jautrumo įrodymai. Aštuonkojai, turėdami apie 170 milijonų smegenų ląstelių, gali pasigirti didesniu smegenų bei kūno santykiu, lyginant su dauguma roplių ir žuvų^[2]. O tai, savo ruožtu, leidžia jiems atlikti nuostabius mokymosi ir atminties žygdarbius.

Aštuonkojai dargi elgiasi taip, tarsi išties stipriai išgyventų skausmą: davus jiems ištyrinėti tris kameras ir įšvirkštus acto rūgšties į vieną iš jų, aštuonkojai nuo tos akimirkos būtent jos ir vengė. Na, o sužeisti gyvūnai išmoko teikti pirmenybę alternatyviai kamerai, kurioje buvo vietinis anestetikas, neutralizavęs nervų veiklą tarp sužalojimo vietos bei smegenų. Galiausiai panašūs žinduolių atradimai rodo subjektyvią skausmo patirtį, kuri yra daugiau nei akivaizdi.

Krabų gebėjimas jausti skausmą turi įtakos bendrai gyvūnų gerovei

Dešimtkojai – aukštesniųjų vėžiagyvių būrio atstovai – taipogi pademonstravo įtikinamus jautrumo ženklus: remiantis kai kuriais tyrimais, kurių metu vėžiai maklinėjo po tamsų bei apšviestą kryžiaus formos rezervuarą pakaitomis, nustatyta, jog laukinėje gamtoje vėžiai vis tik naudojasi aptemdytomis terpėmis, kad pasislėptų nuo plėšrūnų^[3]. Tuo tarpu laikas, praleistas stengiantis išbūti nemačiomis, interpretuojamas kaip nerimą primenantis elgesys, „reikalingas“ su baime susijusioms būsenoms išreikšti.

Vartojant vaistą nuo nerimo, poveikis yra priešingas. O tokie atradimai atskleidžia, kad vėžiai turi psichikos būsenas, kurių smegenų mechanizmai ir elgesys yra panašūs į nerimą. Šiaip ar taip, nepaisant ryškių kai kurių ištirtų rūšių jautrumo įrodymų, yra maždaug 800 galvakojų bei 15 000 dešimtkojų rūšių – žymiai daugiau nei bendras žinduolių skaičius – kurių atskiros rūšys taip niekuomet ir nebuvo išsamiai ištirtos.

Derėtų paminėti ir tai, jog daugumos atskirų stuburinių rūšių jautrumas irgi nebuvo analizuojamas. Tarp kitko, paprastai pripažįstama, kad galime daryti pagrįstus apibendrinimus iš laboratorinių rūšių, tokių kaip žiurkės ir zebrinės žuvys, pritaikant rezultatus rūšims iš „kito kiemo“. Bet kokiu atveju, tai reiškia, kad reikia apsaugoti nepakankamai ištirtus gyvūnus – jie gali būti rezultatyviai apibendrinami remiantis rimtais įrodymais apie geriau ištirtą rūšį. Šis principas, beje, paskatino rekomenduoti išplėsti apsaugą visiems galvakojams moliuskams bei vėžiagyviams.

Kitaip tariant, tam tikrų gyvūnų pripažinimas jautriais yra žingsnis į priekį gyvūnų gerovės įstatymo atžvilgiu, kuris šiuo metu taikomas beveik vien stuburiniams gyvūnams. Kai kurios kitos šalys, pavyzdžiui, Naujoji Zelandija, Norvegija ir Švedija, jau suteikė bestuburiams teisinę apsaugą, ir tai apima tokius klausimus, kaip dešimtkojų laikymas bei skerdimas maisto pramonėje. Tačiau, tarkim, JK dabartinės pramonės praktikai tai įtakos neturės, kadangi naujasis įstatymo projektas nėra taikomas esamiems įstatymams.

Tai reiškia, jog tokios procedūros, kaip omarų virinimas, aštuonkojų dusinimas ar krabų pjaustymas vis tiek bus tęsiami, plėtojant kančią sukeliančius antihumaniško elgesio metodus. (Apsvaiginimas elektriniu būdu ir greitas skerdimas, jau neoficialiai laikomi geriausia praktika; geriausios praktikos skatinimas bei vykdymas galėtų apsaugoti gamintojus nuo standartų erozijos).