Jameso Webbo kosminis teleskopas leidžia pažinti Visatą ir jos struktūrą
Šiek tiek daugiau nei prieš šešis mėnesius NASA Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST) pristatė savo pirmąsias nuotraukas, sužavėjusias visą pasaulį, kuriose atskleidė kosmosą išties didingomis spalvomis[1].
Pirmoje liepos mėnesį perduotoje nuotraukoje, kaip žinia, buvo matyti galaktikų spiečius, esantis Pietų pusrutulio danguje, 5,12 mlrd. šviesmečių atstumu nuo Žemės.
JAV prezidento Joe Bideno žodžiais, tai buvo „giliausias ir ryškiausias infraraudonųjų spindulių tolimosios Visatos vaizdas, kurį iki šiol padarė žmonija“[2].
Visgi NASA nepasitenkino vizualiai atskleisdama šiuos pirmuosius JWST vaizdus. Dėl šios priežasties – ir prisimindami ilgą meilės istoriją tarp muzikos bei astronomijos – mokslininkai pamėgino suskirstyti spalvas į skirtingus garso aukščius ir dažnius.
Rezultatas nustebino daugelį.
Senovės žmonės naudojo žvaigždes kaip muzikos šabloną
Muzika ir erdvė, tiesą sakant, gali neatrodyti kaip natūralūs partneriai – juk jeigu nėra oro, galbūt tai reiškia, jog nėra ir garso. Nepaisant to, mūsų protėviams sąsajos buvo akivaizdžios.
Pavyzdžiui, senovės Graikijoje mąstytojai, tokie kaip Aristotelis, tikėjo, kad Žemė yra Visatos centre. Tačiau tai nepadarė šio fakto nekintančiu idealu: senovės žmonėms antžeminiai reiškiniai buvo nuolat kintantys, kas reiškė, jog mūsų planeta, ko gero, yra „netobula“.
Priešingai, dangus buvo vertinamas kaip nekintantis ir amžinas, todėl vertas pamėgdžioti.
Detaliau kalbant, kai kurios žvaigždės judėjo kitų atžvilgiu – vadinamosios „planetos“ etimologine prasme (nes planeta reiškia „klajojanti žvaigždė“). Tuo tarpu senovės žmonės žinojo apie septynias iš jų: Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas, taip pat Saulė ir Mėnulis. Ir šis skaičius vėliau nurodė savaitės dienų sudėtį kaip ir muzikinę skalę[3].
Iš tiesų, senovės graikams kiekviena planeta „kabėjo“ ant tam tikros sferos, kuri savo ruožtu neva sukasi aplink Žemę.
Galiausiai, atsižvelgiant į tai, kad judėjimas skleidžia garsą – tarkime, kai du objektai trinasi vienas į kitą arba kai kojos atsitrenkia į grindis – darėsi prasminga suvokti, jog kosmose judančios sferos taip pat turėtų skleisti tam tikrus garsus.
Priešingai nei girdėti Žemėje, jie buvo laikomi tobulais, todėl senovės žmonės naudojo žvaigždes kaip antžeminės muzikos šabloną. Štai kodėl viduramžiais astronomija ir muzika buvo sugrupuotos į kvadriviumą, apimantį aritmetiką ir geometriją, ir padėjusį laisvųjų menų ugdymo pagrindus.
Sferų muzika: galime susieti natas ir planetas
Kai kurie mokslininkai susiejo garso aukštį su planetos atstumu, kiti – su jos greičiu. Kad kompozicijos būtų sudėtingesnės, tuo metu supratimas apie santykinę planetų padėtį Saulės sistemoje skyrėsi.
Tiesa, vokiečių astronomas Johannesas Kepleris buvo vienas iš mokslininkų, kuris labiausiai rėmėsi šia senovės graikų „sferų muzikos“ (taip pat žinoma kaip „musica universalis“) koncepcija planetų sistemai nustatyti.
J. Keplerio atradimai „katapultuoja“ mus į šiuolaikinį kosmosą: pastarasis nustatė, jog Saulė ne tik nėra Saulės sistemos centre – kaip Nikolajus Kopernikas siūlė praėjusiame amžiuje – bet ir tai, kad planetos aplink ją sukasi elipsės forma, dėl ko eigoje pasikeičia atstumas ir greitis.
Visgi kadangi, pasak J. Keplerio, neįmanoma susieti vienos natos su viena planeta, buvo padaryta išvada, kad planetos skleidžia savitas melodijas. Bet bet kokiu atveju, visa tai turėjo išlikti harmoninga: kad planeta sukurtų melodiją, aukščiausias garsas turėjo gerai skambėti (derėti) su žemiausiu.
Šiaip ar taip, galiausiai vyras vis tik atsisakė šios teorijos. Tačiau nors planetinių sferų idėja ir buvo palikta už nugaros, „sferų muzika“ paliko savo pėdsaką – net ir šiandien dainos ir albumai tebėra įkvėpti astronominių sampratų, objektų bei žmonių arba, kaip alternatyva, šie remiamasi kai kuriais astronominiais duomenimis.
Mokslininkams visata yra muzikos žaidimų aikštelė
Užuot sudarę planetų sistemų žemėlapius, J. Keplerio įpėdiniai dabar vaizduoja dangų garsais, vadovaudamiesi keliomis pasirinktomis taisyklėmis.
Detaliau kalbant, intensyvi šviesa vaizde virsta intensyviu garsu: ryškesnis objektas sukuria garsesnį garsą. Savo ruožtu garso trukmė atitinka objekto išvaizdą: trumpas muzikinis intarpas reiškia žvaigždę, kuri iš esmės yra dėmelė paveikslėlyje, ilgas – miglotą debesį.
Aptariant aukštį, jis gali tiesiogiai atspindėti šviesos dažnį (didesnis aukštis, jei dažnis didesnis). Tokiu atveju ūko „kalno“ vaizdas sukels skambų kilimą ir kritimą.
Įdomu dar ir tai, kad kai kuriose galaktikos centro nuotraukose derinami abu metodai: erdvinis kodavimas su skirtingais šviesos dažniais, kuriuos vaizduoja skirtingi instrumentai (varpeliai rentgeno spinduliams, stygos matomai šviesai ir pianinas infraraudoniesiems spinduliams).
Ir štai, nors 1606 m. prancūzų filosofas Blaise Pascalis rašė, kad „amžina šių begalinių erdvių tyla“ jį šiek tiek gąsdino, tačiau šiuolaikiniams mokslininkams tai yra šviesos ir ypač muzikos žaidimų aikštelė.
