Aspartamas: dirbtinis saldiklis, kurio vertėtų vengti

Aspartamas buvo atrastas netyčia

Dažnai girdime kalbas apie tai, kaip reikėtų mažinti cukraus suvartojimą. Jis naudojamas visur, net ir tuose maisto gaminiuose, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo pilni cukraus. O norėdami keisti savo mitybos įpročius, žmonės dažnai griebiasi dirbtinių saldiklių, tikėdamiesi, kad tai - geresnė alternatyva. Visgi dalis specialistų nesutinka su tokia nuomone ir primena, kad dirbtiniai saldikliai taip pat nėra itin sveikas pasirinkimas.

Aspartamas (E951) - tai dirbtinis saldiklis, kuris yra net 180-200 kartų saldesnis už cukrų. Šis saldiklis - metilinis dipeptido eteris, susidedantis iš asparto rūgšties ir fenilalanino. E951 buvo atrastas visai netyčia, kai 1956 m. JAV chemikas James Schlatter iš „G. D. Searle & Company“ bandė sukurti vaistą skrandžio opaligei gydyti.^[4] Eksperimento metu jis lyžtelėjo savo išteptą pirštą ir pajuto itin saldų aspartamo skonį. 

Patekęs į žmogaus organizmą aspartamas skyla į dvi amino rūgštis ir metilo spiritą. Šis sintetinis saldiklis ilgą laiką nebuvo patvirtintas kaip maisto priedas, nes tyrimai rodė, jog aspartamas sukelia žiurkėms vėžį. Visgi 1981 m. aspartamas buvo pripažintas kaip tinkamas naudojimui. Nuo 1983 m. buvo legalizuotas E951 naudojimas karbonizuotuose gėrimuose, o nuo 1996 m. aspartamui nebekeliami jokie apribojimai.

Tačiau nuo pat aspartamo pasirodymo rinkoje, jį lydi daugybė kaltinimų dėl galimos žalos žmonių sveikatai. Įvairios institucijos teigia, jog aspartamas yra saugus ir toliau sėkmingai leidžia jį naudoti. Lietuvoje aspartamas taip pat legalus. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba teigia:^[22]

Lietuva vadovaujasi ES valstybėse galiojančiais teisės aktų reikalavimais. Į produktus dedami maisto priedų kiekiai paskaičiuojami taip, kad nekenktų žmonių sveikatai, produktą vartojant kasdien. Iki maisto priedo patvirtinimo visapusiškai ištiriamas jo toksiškumas, leidžiami naudoti tik tie priedai, kurie po ilgalaikių bandymų su gyvūnais pripažįstami nekenksmingais.

Tačiau kai kurių atliktų tyrimų kontraversiškumas, prieš aspartamą nusiteikusių mokslininkų gausa, įtartina su aspartamo legalizavimu susijusi veikla ir aspartamo^[47] žalą^[45] įrodantys^[46] tyrimai^[44] verčia abejoti tokiais teiginiais.

Klausimų keliantis aspartamo įvedimas į rinką ir pastebėtas neigiamas jo poveikis

Aspartamo įvedimas kelia daug abejonių^[53] dėl veiksmų teisėtumo ir atliktų tyrimų^[50] nesąžiningumo.^[49] Aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo nustatyta, kad aspartamo gamintojas klastojo tyrimus keliais būdais.^[1] Vienas iš metodų buvo išpjauti auglius iš tiriamųjų gyvūnų ir vėl įtraukti tokius gyvūnus į tyrimą. Kita tyrimų klastojimo metodika - gyvūnų registravimas kaip išgyvenusių po tyrimo, nors jie iš tikrųjų mirė. Taigi, duomenys apie smegenų auglius greičiausiai buvo blogesni, nei pateikta oficialiuose dokumentuose. Be to, buvęs „G. D. Searle & Company“ darbuotojas 1977 m. liepos 13 d. FDA sakė, kad diketopiperazino (DKP) dalelės buvo tokios didelės, kad žiurkės galėjo atskirti DKP nuo įprasto maisto.^[8]

Net 16 metų „G. D. Searle & Company“ stengėsi legalizuoti savo dirbtinį saldiklį, kol galiausiai 1981 m. šios kompanijos atkaklumas atsipirko. Visgi, net ir po legalizavimo, netyla kalbos ir nusiskundimai dėl galimos aspartamo žalos. Sasekso universiteto Mokslo politikos tyrimų skyriaus tyrėjas Erik Millstone surinko tūkstančius puslapių įrodymų, kaip nesąžiningai aspartamas atsidūrė rinkoje ir vis dar joje laikosi.^[11] Be laboratorinių tyrimų padirbinėjimo ir auglių pašalinimo, jis atrado dar kelis faktus:

• FDA buvo pateikti melagingi ir klaidinantys teiginiai.
• Du JAV advokatai, kuriems buvo pavesta iškelti kaltinimus dėl aspartamo gamintojo sukčiavimo, užėmė pozicijas gamintojo advokatų kontoroje ir leido pasibaigti senaties terminui.
• FDA komisaras panaikino pačios FDA mokslinės tyrimo tarybos prieštaravimus. Netrukus po šio sprendimo jis užėmė pareigas bendrovėje „Burson-Marsteller“, atsakingoje už „G. D. Searle & Company“ viešuosius ryšius.

Verta paminėti ir tai, jog aspartamas nėra itin stabilus. Esant vos +30°С pradeda irti, išskirdamas fenilaniną ir metanolį, o dalis skilimo produktų virsta skruzdžių rūgštimi ir formaldehidu.^[43] Todėl šis saldiklis turėtų būti naudojamas tik termiškai neapdorojamų produktų ir gaiviųjų gėrimų gamyboje. Nors aspartamo gamintojų užsakyti tyrimai rodo, kad po skilimo metanolio kiekis yra ypatingai mažas ir nesukelia neigiamo poveikio sveikatai, tačiau aspartamas dar 2014 metais buvo pripažintas didžiausiu metanolio šaltiniu amerikiečių mityboje.^[5]

Cheminio aspartamo nestabilumo problemą savo skunde, pateiktame JAV kongresui, dar 1985 m. nurodė ir 95% JAV nealkoholinių gėrimų gamintojų vienijanti Nacionalinė nealkoholinių gėrimų gamintojų asociacija (NSDA).^[6] Todėl vargu ar saugu karštą vasaros dieną gerti aspartamo turinčius gaiviuosius gėrimus, kurie ilgą laiką gulėjo įkaitusioje mašinoje ar parduotuvėlės lentynoje.

Be to, aspartamas minimas daugiau nei 75 proc. pranešimų, kurių sulaukė FDA apie nepageidaujamas reakcijas į maisto priedus. Daugelis šių reakcijų yra labai sunkios, įskaitant traukulius ir mirtį. Keletas iš 90 skirtingų dokumentais patvirtintų simptomų, išvardytų ataskaitoje kaip aspartamo pavojaus dalis, yra šie:

• Galvos skausmai/migrena^[58]
• Svaigulys
• Traukuliai^[57]
• Pykinimas
• Raumenų spazmai
• Svorio priaugimas
• Bėrimai
• Depresija
• Nuovargis
• Dirglumas
• Tachikardija
• Nemiga
• Regėjimo problemos
• Klausos praradimas
• Smarkus širdies plakimas
• Kvėpavimo sunkumai
• Nerimo priepuoliai
• Sustingimas, tirpimas
• Neaiški kalba
• Skonio praradimas
• Spengimas ausyse
• Galvos svaigimas (vertigo)
• Atminties praradimas
• Sąnarių skausmas

Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) teigia:^[14]

Laikoma, kad priimtina paros norma (ADI) - 40 mg/kg per parą - yra saugi plačiajai visuomenei, ir apskaičiuota, kad ši norma yra daug žemesnė už lygį, kai prasideda aspartamo poveikis vartotojams.

Tačiau vienas aspartamo poveikio tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus planuoto 40 pacientų su nuotaikos sutrikimais duomenų kiekio, nes po pirmųjų bandymų su 18 asmenų išryškėjo per smarkus šalutinis poveikis. Tyrėjai padarė griežtą išvadą,^[10] kad:

asmenys, turintys nuotaikos sutrikimų, yra ypač jautrūs šiam dirbtiniam saldikliui, todėl jo vartojimo šios populiacijos atstovams reikėtų vengti.

Tyrėjų ir gydytojų, tyrinėjančių neigiamą^[51] aspartamo^[52] poveikį,^[1] duomenimis, vartojant aspartamą gali atsirasti ar pablogėti šios lėtinės ligos:

• Smegenų navikai
• Išsėtinė sklerozė
• Epilepsija
• Lėtinio nuovargio sindromas
• Parkinsono liga
• Alzheimerio liga^[55][56]
• Protinis atsilikimas^[60]
• Limfoma
• Apsigimimai
• Fibromialgija
• Diabetas

James ir Phyllis Balch knygoje „Mitybinio gydymo receptas“^[2] aspartamas priskiriamas „cheminių nuodų“ kategorijai.

Žemiau pateiktame vaizdo įraše kalbama apie aspartamą:

Vartojant aspartamą gali kankinti galvos skausmai ir kitos problemos

Asparto rūgštis (40 procentų aspartamo)

Misisipės medicinos universiteto neurochirurgijos profesorius dr. Russell L. Blaylock išleido knygą,^[3] kurioje išsamiai aprašyta žala, kurią sukelia aspartamo perteklinė asparto rūgštis. R. L. Blaylock rėmėsi beveik 500 mokslinių tyrimų, norėdamas įrodyti, kaip laisvai sužadinamųjų aminorūgščių, tokių kaip asparto rūgštis ir glutamo rūgštis (apie 99 proc. mononatrio glutamato arba MSG yra glutamo rūgštis) perteklius mūsų maisto produktuose sukelia rimtus lėtinius neurologinius sutrikimus ir daugybę kiti ūmių simptomų. 

Galimas aspartato (ir glutamato) kenksmingumas: nuo galvos skausmų iki vaisiaus pažeidimų

Aspartatas ir glutamatas veikia kaip smegenų neuromediatoriai, palengvindami informacijos perdavimą iš neurono į neuroną. Per didelis aspartato arba glutamato kiekis smegenyse užmuša tam tikrus neuronus, leisdamas į ląsteles patekti per daug kalcio. Dėl šio antplūdžio susidaro didelis kiekis laisvųjų radikalų, kurie naikina ląsteles. Dėl nervinių ląstelių pažeidimų, kuriuos gali sukelti per didelis aspartato ir glutamato kiekis, jie vadinami „eksitotoksinais“. Jie „sužadina“ arba stimuliuoja nervų ląsteles iki mirties.

Asparto rūgštis yra amino rūgštis. Paimta laisvoje formoje (nesujungta su baltymais), ji žymiai padidina aspartato ir glutamato kiekį kraujo plazmoje. Aspartato ir gliutamato perteklius kraujo plazmoje netrukus po aspartamo ar produktų su laisvąja glutamo rūgštimi (gliutamato pirmtaku) išgėrimo sukelia aukštą neuromediatorių kiekį tam tikrose smegenų srityse.

Kraujo ir smegenų barjeras (BBB), kuris paprastai apsaugo smegenis nuo perteklinio glutamato ir aspartato, taip pat toksinų, 1) nėra iki galo išsivystęs vaikystėje, 2) ne iki galo apsaugo visas smegenų sritis, 3) gali būti pažeistas daugybės lėtinių ir ūminių ligų; 4) leidžia glutamato ir aspartato pertekliui prasiskverbti į net ir nepažeistas smegenis.

Glutamato ir aspartato perteklius pradeda lėtai naikinti neuronus. Didžioji dauguma (75 procentų ar daugiau) nervinių ląstelių tam tikroje smegenų srityje yra nužudoma prieš pastebint bet kokius lėtinės ligos klinikinius simptomus. Keletas iš daugelio lėtinių ligų, kurios, kaip įrodyta, lemia ilgalaikį sužadinamųjų aminorūgščių pažeidimą, yra šios:

• Išsėtinė sklerozė (MS)
• Parkinsono liga
• ALS hipoglikemija
• Atminties praradimas
• AIDS
• Hormoninės problemos
• Demencija^[54]
• Epilepsija
• Smegenų pažeidimai^[59]
• Alzheimerio liga
• Neuroendokrininiai sutrikimai

Nors Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) teigia,^[13] kad „aspartamas ir jo skilimo produktai yra saugūs plačiajai visuomenei (įskaitant kūdikius, vaikus ir nėščias moteris)“, tačiau kūdikiams, vaikams, nėščioms moterims, senyvo amžiaus žmonėms ir asmenims, turintiems tam tikrų lėtinių sveikatos problemų, kyla didelis eksitotoksinų pavojus. Net Amerikos eksperimentinės biologijos draugijų federacija (FASEB), kuri paprastai sumenkina problemas ir imituoja FDA liniją, paskelbė, kad vaisingo amžiaus moterys turėtų vengti glutamo rūgšties.^[12]

Be to, vienas iš svarbesnių smūgių, įrodančių aspartamo žalą nėščioms moterims, buvo dar 80-jų pradžioje bendrovei „G. D. Searle & Company“ pateikti 780 moterų ieškiniai.^[7] Nukentėjusios moterys tvirtino, jog būtent aspartamas sukėlė joms gimdos uždegimus ir vaisiaus pažeidimus. Ieškiniai buvo pripažinti pagrįstais, o tuometinis aspartamo gamintojas buvo priverstas ne tik išmokėti per 28 mln. dolerių kompensacijų, bet ir parduoti aspartamą gaminusią dukterinę kompaniją. Šios kompanijos pirkėja tapo genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) srities lyderė – „Monsanto“.

Aspartamo rūgštis, gauta iš aspartamo, daro tokį patį kenksmingą poveikį organizmui, kaip ir glutamo rūgštis, atskirta nuo savo natūralios prie baltymų prisijungusios būsenos, taip tapdama neurotoksinu vietoje nepakeičiamos aminorūgšties.

Aspartamas dietiniame sodos vandenyje arba aspartamas bet kuriame kitame skystyje yra absorbuojamas greičiau ir buvo nustatyta, kad padidina asparto rūgšties koncentraciją plazmoje.

Šiuo metu vis dar svarstomas tikslus ūmių reakcijų į laisvojo glutamato ir aspartato perteklių mechanizmas. Kaip pranešta FDA, šios reakcijos apima:

• Galvos skausmai / migrena
• Nuovargis (blokuoja pakankamą gliukozės patekimą į smegenis)
• Nerimo priepuoliai
• Pykinimas
• Miego problemos
• Depresija
• Pilvo skausmai
• Regėjimo problemos
• Astma/krūtinės spaudimas

Vienas dažnas žmonių, kenčiančių nuo aspartamo poveikio, skundas yra atminties praradimas. Ironiška, bet 1987 m. aspartamo gamintojas „G. D. Searle & Company“ ėmėsi vaistų paieškos, kad būtų galima kovoti su atminties praradimu, kurį sukelia aminorūgščių pažeidimo sužadinimas. R. Blaylock yra vienas iš daugelio mokslininkų ir gydytojų, nerimaujančių dėl aminorūgščių pažeidimo, kurį sukelia aspartamo ir mononatrio glutamato (MSG) nurijimas.^[15]

Viena iš daugelio ekspertų, kuri pasisakė prieš aspartato ir glutamato daromą žalą, yra dr. Adrienne Samuels,^[17] eksperimentinė psichologė, kuri specializuojasi tyrimų projektavime.^[16] Kitas ekspertas - prof. John Olney,^[18] Vašingtono universiteto Medicinos mokyklos psichiatrijos katedros profesorius, neurologas ir tyrinėtojas^[19] bei vienas žymiausių pasaulio autoritetų eksitotoksinų klausimais. 1971 m. jis informavo „G. D. Searle & Company“, kad asparto rūgštis padarė skyles pelių smegenyse.^[20]

Galima fenilalanino (50 procentų aspartamo) žala: nuotaikos svyravimas, depresija ir pykčio priepuoliai

Fenilalaninas yra amino rūgštis, paprastai randama smegenyse. Asmenys, turintys genetinį sutrikimą fenilketonuriją (PKU),^[24] negali virškinti fenilalanino. Dėl to smegenyse gali susidaryti pavojingai didelis fenilalanino kiekis (kartais mirtinas).

Organizme kaupiasi metabolitai, trikdoma kitų amino rūgščių apykaita, o tai labai sutrikdo centrinės nervų sistemos raidą.^[25] Fenilketonurijos simptomai pasireiškia jau kelių mėnesių kūdikiui. Jei sergantiems fenilketonurija nepritaikoma speciali dieta, jiems vystosi protinis atsilikimas ir ryškėja elgesio sutrikimai, dažnai ištinka traukuliai. Jei vaikui dar būnant naujagimiu skiriama speciali mažai fenilalanino turinti dieta, tokių vaikų protinis brendimas dažniausiai būna normalus. Kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo geresnė yra vaiko psichinė ir fizinė raida. Dietinis gydymas taikomas visą gyvenimą.

Fenilketonurija yra dažniausias įgimtas amino rūgščių metabolizmo sutrikimas Europoje. Europoje fenilketonurija serga 1 iš 10 000-15 000 naujagimių. Nuo 1975 metų Lietuvoje tikrinami visi naujagimiai, kad būtų laiku diagnozuota ši liga. Lietuvoje fenilketonurija nustatoma vidutiniškai 1 iš 12 500 naujagimių.^[61]

Įrodyta,^[23] kad nurijus aspartamą, ypač kartu su angliavandeniais, smegenyse gali susidaryti per didelis fenilalanino kiekis net ir tiems, kurie neturi PKU.^[62] Tai nėra tik teorija, nes įrodyta, kad daugeliui žmonių, kurie ilgą laiką valgė didelius kiekius aspartamo ir kurie neturi PKU, kraujyje buvo rastas per didelis fenilalanino kiekis. Dėl per didelės fenilalanino koncentracijos smegenyse, gali sumažėti serotonino kiekis smegenyse ir gali sukelti emocinius sutrikimus, tokius kaip depresija. Tyrimų su žmonėmis metu buvo nustatyta, kad fenilalanino kiekis kraujyje žymiai padidėjo žmonėms, kurie chroniškai vartojo aspartamą.

Net vienkartinis aspartamo vartojimas padidino fenilalanino kiekį kraujyje. Savo liudijime prieš JAV kongresą daktaras Louis J. Elsas^[26] parodė, kad fenilalanino koncentracija kraujyje gali būti koncentruota smegenyse ir ypač pavojinga kūdikiams bei dar negimusiems vaisiams. Jis taip pat parodė, kad fenilalaninas daug veiksmingiau virškinamas graužikų nei žmonių.

„Wednesday Journal“ paskelbė straipsnį, pavadinimu „Aspartamo košmaras“, apie vieną labai aukšto fenilalanino lygio, kurį sukėlė aspartamas, atvejį. John Cook pradėjo gerti nuo šešių iki aštuonių dietinių gėrimų kiekvieną dieną.^[21] Jo simptomai prasidėjo nuo atminties praradimo ir dažnų galvos skausmų. Jis pradėjo trokšti daugiau aspartamu saldintų gėrimų. Jo būklė pablogėjo tiek, kad J. Cook patyrė plačius nuotaikų svyravimus ir smurtinius priepuolius. Nors jis neturėjo PKU, kraujo tyrimas parodė 80 m/dl fenilalanino kiekį. Jo tyrimai taip pat parodė nenormalią smegenų funkciją ir smegenų pažeidimus. Po to, kai jis nustojo vartoti aspartamą, jo simptomai smarkiai pagerėjo.

Kaip savo knygoje pabrėžė R. L. Blaylock,^[3] ankstyvieji tyrimai, nustatantys fenilalanino kaupimąsi smegenyse, buvo su trūkumais. Tyrėjai, išmatavę konkrečias smegenų sritis, o ne vidurkį smegenyse, pastebėjo reikšmingą fenilalanino lygio padidėjimą. Visų pirma, fenilalaninas padidėjo pagumburyje (lot. hypothalamus), pailgosiose smegenyse (lot. medulla oblongata) ir dryžuotajame kūne (lot. corpus striatum). Toliau R. L. Blaylock pabrėžia, kad per didelis fenilalanino kaupimasis smegenyse gali sukelti šizofreniją arba iššaukti priepuolius.

Todėl ilgalaikis, per didelis aspartamo vartojimas gali skatinti serotonino reabsorbcijos inhibitorių, tokių kaip „Prozakas“, ir šizofreniją bei traukulius kontroliuojančių vaistų pardavimą.

Metanolis, taip pat žinomas kaip medžio spiritas (10 procentų aspartamo) - nuodinga medžiaga

Metanolis/medžio spiritas^[27] yra mirtinas nuodas. Jis bespalvis, degus, nuodingas (nuo mažos dozės galima apakti), neribotai tirpsta vandenyje, jam būdingas savitas kvapas. Jis naudojamas kaip antifrizas, tirpiklis ar degalai.^[28] Žmonės gali atsiminti metanolį kaip nuodą, dėl kurio kai kurie alkoholikai tapo akli ar mirė.

Metilo alkoholis nevartojamas medicinoje, tik techniškiems tikslams. Mirtina dozė - nuo 60 iki 240 ml. Organizme susidaro rūgštis, išsivysto acidozė. Po 6–36 val. – atsiranda galvos skausmas, pykinimas, regėjimo sutrikimas, koma. Atsigavus gali sutrikti regėjimas arba galima visiškai apakti.

Metanolis palaipsniui išsiskiria plonojoje žarnoje, kai aspartamo metilo grupė susiduria su fermentu chimotripsinu.

Metanolio absorbavimas organizme žymiai pagreitėja nurijus laisvą metanolį. Iš aspartamo gaunamas laisvas metanolis, kai jis įkaitinamas daugiau nei iki 30 C temperatūros. Tai įvyktų netinkamai laikant aspartamo turinčius produktus arba juos kaitinant (pvz., toks „maisto“ produktas kaip „Jell-O“).

Metanolis organizme suskaidomas į formaldehidą. Formaldehidas^[29] yra mirtinas neurotoksinas. EPA atliktame metanolio vertinime^[32] teigiama, kad metanolis „laikomas kaupiamuoju nuodu dėl mažo išsiskyrimo greičio, kai tik jis absorbuojamas. Organizme metanolis oksiduojasi iki formaldehido“. Jie rekomenduoja suvartoti ne daugiau kaip 7,8 mg per dieną. Viename litre saldinto aspartamu gėrimo gali būti apie 58 mg metanolio.^[63]

Apsinuodijimo metanoliu simptomai yra galvos skausmas, zvimbimas ausyse, galvos svaigimas, pykinimas, virškinimo trakto sutrikimai, silpnumas, šaltkrėtis, atminties praradimas, galūnių tirpimas ir staigūs skausmai, elgesio sutrikimai bei neuritas. Labiausiai žinomos apsinuodijimo metanoliu problemos yra regėjimo problemos, įskaitant blogą regėjimą, laipsnišką regėjimo laukų susitraukimą, neryškų regėjimą, regos užtemimą, tinklainės pažeidimus ir aklumą. Formaldehidas yra žinomas kancerogenas,^[30][31] kuris sukelia tinklainės pažeidimus, trikdo DNR sintezę ir sukelia apsigimimus.

Dėl kelių pagrindinių fermentų trūkumo, žmonės yra daug kartų jautresni toksiniam metanolio poveikiui nei gyvūnai. Todėl aspartamo ar metanolio bandymai su gyvūnais tiksliai neatspindi pavojaus žmonėms. Kaip atkreipė dėmesį Arizonos valstijos universiteto maisto mokslo ir mitybos laboratorijos direktorius dr. Woodrow C. Monte:^[33] 

Neatlikta jokių tyrimų su žmonėmis ar žinduoliais, siekiant įvertinti galimą mutageninį, teratogeninį ar kancerogeninį chroniško metilo alkoholio vartojimo poveikį.

Jis buvo taip susirūpinęs dėl neišspręstų saugos problemų, kad pateikė ieškinį FDA, prašydamas surengti posėdį, jog būtų išspręstos šios problemos. Jis paprašė FDA:

Sustokite prie šios gaiviųjų gėrimų problemos pakankamai ilgai, kad atsakytumėte į kai kuriuos svarbius klausimus. Neteisinga, kad visą įrodinėjimo naštą paliekate tiems keliems iš mūsų, kuriems rūpi ir kurie turi tokius ribotus išteklius. Turite atsiminti. kad jūs esate paskutinė Amerikos visuomenės gynyba. Vos tik leisite naudoti (aspartamą), aš ar mano kolegos iš tikrųjų nieko nebegalėsime padaryti, kad pakeistume kursą. Tada aspartamas prisijungs prie sacharino, sulfituojančių medžiagų ir Dievas žino kiek daug kitų abejotinų junginių, mėginančių pažeisti žmogaus organizmą gavę vyriausybės pritarimą.

Netrukus po to FDA komisijos narys Arthur Hull Hayes jaunesnysis^[34] patvirtino aspartamo naudojimą gazuotuose gėrimuose. Tada jis pasitraukė ir pradėjo eiti pareigas „G. D. Searle & Company“ viešųjų ryšių firmoje, pavadinimu „Burson-Marsteller“.^[35]

Pažymėtina, kad kai kuriose vaisių sultyse ir alkoholiniuose gėrimuose yra nedidelis metanolio kiekis. Vis dėlto svarbu atsiminti, kad metanolis niekada nebūna vienas. Visais atvejais yra etanolio ir jo paprastai būna daug daugiau. Etanolis yra metanolio toksiškumo žmonėms priešnuodis. Operacijos „Audra dykumoje“ kareiviai buvo „gydyti“ dideliais kiekiais saldintų aspartamu gėrimų,^[36] kurie Saudo Arabijos saulėje buvo įkaitinti iki daugiau kaip 30 C laipsnių. Daugelis kareivių grįžo namo turėdami daugybę sutrikimų, panašių į tuos, kurie buvo pastebėti žmonėms, chemiškai apnuodytiems formaldehidu. Gėrimuose esantis laisvas metanolis galėjo turėti įtakos šioms ligoms. Kiti aspartamo skilimo produktai, tokie kaip DKP (aptartas žemiau), taip pat galėjo būti sutrikimų veiksniu.

1993 m. įstatyme, kuris gali būti apibūdinamas tik kaip „amoralus“, FDA patvirtino aspartamą kaip sudedamąją dalį daugelio maisto produktų, kurie visada kaitinami iki aukštesnės nei 30 C temperatūros.

Diketopiperazinas (DKP) susijęs su smegenų augliais

Diketopiperazinas (DKP)^[37] yra aspartamo medžiagų apykaitos šalutinis produktas. DKP susijęs su smegenų auglių atsiradimu.^[38] Olney pastebėjo, kad DKP, kai nitrozuoja žarnyne, gamina junginį, panašų į N-nitrozokarbamidą - galingą, smegenų auglius sukeliantį, chemikalą. Kai kurie autoriai teigia, kad DKP gaminamas nurijus aspartamą, tačiau nesame tikri, jog tai tiesa. Neabejotina tai, kad DKP susidaro skystuose aspartamo turinčiuose produktuose, kai jie yra ilgai laikomi.

„G. D. Searle & Company“ atliko bandymus su gyvūnais, tirdami DKP saugumą. Kaip jau minėta aukščiau, FDA nustatė daugybę eksperimentinių klaidų, įskaitant „rašymo klaidas, mišrūnus gyvūnus, gyvūnus, negaunančius vaistų, kuriuos turėjo gauti, patologinius mėginius, pamestus dėl netinkamo tvarkymo“ ir daugybę kitų klaidų. Šios nerūpestingai atliktos laboratorinės procedūros tikriausiai gali paaiškinti, kodėl tiek bandomiesiems, tiek kontroliniams gyvūnams buvo rasta 16 kartų daugiau smegenų auglių, nei būtų galima tikėtis tokio ilgio eksperimentuose.

Ironiška, jog netrukus po to, kai buvo aptiktos šios eksperimentinės klaidos, FDA pasinaudojo „G. D. Searle & Company“ rekomenduotomis gairėmis, kad sukurtų visai pramonei skirtus FDA geros laboratorinės praktikos standartus.

FDA toksikologė dr. Jacqueline Verrett savo liudijime JAV Senatui^[40] taip pat įvardijo DKP kaip gimdos polipų ir cholesterolio kiekio kraujyje pokyčių priežastį.

Specialistai pataria vengti aspartamo

Vietoj to, kad atkreiptų dėmesį į aspartamo galimą žalą, įvairios institucijos linkusios pabrėžti tik jo naudą. Dažniausiai girdima pagyra aspartamui - jo nekaloringumas. Kadangi aspartamas neturi jokios maistinės vertės, jį ypač mėgsta dietų besilaikantys žmonės, kurie nori suvalgyti kažką saldaus, bet drauge neapkrauti savęs papildomomis kalorijomis. 

Amerikos diabeto asociacija (ADA) iš tikrųjų rekomenduoja^[42] šį cheminį produktą diabetu sergantiems žmonėms, tačiau remiantis diabeto specialisto atliktais tyrimais aspartamas:^[9]

• Veda prie klinikinio diabeto
• Kaltas dėl blogesnės diabeto kontrolės diabetu sergantiems pacientams, vartojantiems insuliną ar geriamuosius vaistus
• Gali paūmėti diabetinės komplikacijos, tokios kaip retinopatija, katarakta, neuropatija ir gastroparezė
• Sukelia traukulius

Taigi, vargu ar aspartamo nekaloringumas atsveria visus negalavimus,^[48] kuriuos jis gali sukelti. Be to, kai kurie teigia, jog aspartamas ne tik nepadės laikantis dietos,^[64] bet ir kaip tik prives prie didesnio svorio.^[41] Todėl logiškiau rinktis ne aspartamą, o natūralius saldinimo būdus. Siūlome saikingai saldinti savo valgomą maistą, išmėginant šiuos nors ir turinčius kalorijų, tačiau natūralius produktus:

• Medų
• Klevų sirupą
• Agavų sirupą
• Vaisių sultis
• Stevijos lapus
• Juodąją cukranendrių melasą

Didžiausia tikimybė gauti asparatamo yra kramtant kramtomąją gumą ar geriant saldžius gaiviuosius gėrimus. Ypač būkite atsargūs pirkdami pigius, ilgą vartojimo laiką turinčius gėrimus. Aspartamas gali slėptis ne tik po kodu E951 ar užrašu „sudėtyje yra fenilalanino šaltinis“^[39] – jo buvimą patvirtina ir šie prekės ženklai: „NutraSweet“ (JAV, ES), „Аспамикс“ (Rusijoje naudojamas aspartamo, sacharino ir ciklomato saldiklių mišinys), „Miwon“ (Pietų Korėja), „Enzimologa“ (Meksika), „Ajinomoto“ (Japonija). Jei norite išvengti galvos skausmų, nuotaikos svyravimo, padidėjusio noro vartoti saldintus gėrimus ar net tokių galimų susirgimų kaip traukuliai, smegenų augliai ar depresija, verčiau visada paskaitykite produkto etiketę, prieš nusipirkdami kažką, kieno sudėtyje gali būti aspartamo. Nepaisant to, jog šis dirbtinis saldiklis yra legalus, tyrimais įrodyta galima jo žala ypač pabrėžia, jog aspartamo labiausiai turėtų vengti nėščios moterys, vaikai, senyvo amžiaus žmonės ir visi, kurie ir taip turi mitybos sutrikimų.