„Vidinis aš“ išlieka nepriklausomas nuo mėsingų įsikūnijimų
Tikriausiai nėra tinkamesnio meto kalbėti apie sielą kaip tuomet, kai Kristus ją išganė – kai švenčiame šv. Velykas.
Manoma, kad sielos yra geros, o vaiduoklių beveik visada bijoma, teigiant, jog pastarieji yra blogi. Bet abu požiūriai yra neatsiejami nuo mirties baimės ir prisikėlimo vilties.
Nedaugelis idėjų yra keliančios juoką ar abejones kaip kad žmogaus siela. Ir vis dėlto nedaugelis idėjų yra taip plačiai paplitusios ir giliai įsitvirtinusios. Kita vertus, kodėl mintis apie sielos galimybę įtikino tiek daug žmonių?
Nors yra daug literatūros apie tradicinės religijos sąnaudas ir naudą – psichologinę ir ekonominę – palyginamų tyrimų apie beveik visuotinę religijos tarnaitę – sielą – iš tiesų trūksta[1].
Žvelgiant istoriškai ir tarpkultūriniu požiūriu, manoma, kad sielos buveinė yra mūsų kūnas. Nemirtingumas – dar viena artima, bet ne visai universali savybė, kaip ir sielos gebėjimas keliauti nepriklausomai nuo kūno, kartais po mirties, bet dar dažniau miego metu. (Manoma, kad sapnai rodo ne tik tai, kad siela yra „tikra“, bet ir tai, kad ji užima unikalią tikrovės plotmę.)
Žydų doktrina tuo tarpu beveik nieko nekalba apie sielą.
Šis požiūris atitinka judaizmo konkretumo trūkumą pomirtinio pasaulio, rojaus bei pragaro temomis[2]. Priešingai, krikščionybė ir islamas yra aiškūs, kai kalbama apie sielą, suvokiant ją kaip nematerialią bei nemirtingą, o abi perspektyvos yra tarsi sielos draugai.
Galiausiai nors islamas turi įvairių požiūrių į sielą, krikščionybėje yra dar didesnė įvairovė – tarp protestantų, katalikų ir stačiatikių sampratų – ir protestantizme – nuo evangelinio fundamentalizmo iki laisvesnių ir filosofiškesnių šiuolaikinių atitikmenų.
Kad neapčiuopiame, nereiškia, jog neegzistuoja
Induistai išskiria du esminius sielos skirtumus.
Viena vertus, siela (atmanas arba „aš“) suvokiama kaip suasmeninta didesnės pasaulio sielos dalis (brahmanas, arčiau Vakarų „Dievo“). Antra, induistų siela po kūno mirties, kaip manoma, reguliariai persikūnija, įskaitant ekskursijas į įvairių rūšių gyvūnus, priklausomai nuo jos sukauptos karmos. Galutinis norimas šio pasikartojančio gimimo ir atgimimo proceso – perdėtai supaprastinto kaip nirvana – tikslas šiek tiek primena vakarietišką dangaus sampratą, nors jis labiau suvokiamas kaip atokvėpis nuo gimimo ir atgimimo ciklo, o ne kaip besitęsiančios palaimos buveinė.
Kitados keliaudama po Himalajus dažnai vadovaudavausi vietinio patarimu, kad reikia daryti pauzes kas trečią dieną, jog siela pasivytų kūną. Ko gero, nereikia būti budistu, kad įvertintum šią išmintį, tvirtinančią, jog siela yra naudinga kaip proto, sąmonės, gilesnių įsitikinimų ir troškimų metafora, nors jos patrauklumas viršija kalbinį ar konceptualų naudingumą[3].
Šiaip ar taip, kad ir kokia siela bebūtų, ji, be abejo, yra nemateriali: t. y. neturinti fizinės substancijos.
Tai nebūtinai reiškia, kad siela neegzistuoja (kai kurie dalykai egzistuoja ne tik kaip tikri objektai, tokie kaip kėdės, gaisriniai hidrantai, trombonai ir pan.); greičiau priartėjama prie išvados, kad nėra jokios priežasties nuvertinti sielą vien todėl, jog nėra visuotinai priimto suvokimo, kas ji yra.
Šiuolaikinis mokslas dar nepateikė atsakymo dėl nemirtingumo
Kaip kad vienas žmogus teroristą laiko kovotoju už laisvę, taip ir kiekvieno žmogaus samprata apie sielą yra skirtinga.
Nepaisant to, akivaizdu, jog bet kokie asmeniniai praeities prisiminimai ar Pitagoro teorema skiriasi tuo, jog nėra persmelkti Dievo duota kibirkštimi kaip kad siela, kuri, kai kuriais atvejais, gali būti „parduota“ velniui.
Tikėjimas, jog siela negali būti suvokiama juslėmis, tampa jos pranašumo argumentu: kadangi pastaroji neprisiima mūsų puolusio pasaulio netvarkos ir nuodėgulių, tai yra vienas didžiausių jos privalumų.
Kaip ir pistoletas „Colt-45“ laukiniuose vakaruose, sielos egzistavimo idėja tampa puikiu „išlyginamuoju“ (atspirties tašku). Tuo pačiu metu ji yra paradoksaliai gležna, dėl ko greičiausiai turi būti saugoma kaip Viktorijos laikų mergelės nekaltybė (ne tik ta, kuri sparčiai bėgančių metų dėka buvo pašalinta iš pasaulietinės santuokos rinkos).
Sielos nematerialumas suteikia jai dar daugiau patrauklumo
Nenuostabu, kad pats gyvenimas jau seniai asocijavosi su savotiška stebuklinga „vidine medžiaga“. Kita vertus, dabar tu jį turi, o kita dieną, žiūrėk, jau nebe, – tai reiškia, jog jūsų gyvybinė jėga, jūsų siela bet kada gali pasitraukti.
Daugelyje sampratų siela yra tai, kas įkvepia gyvybę kūnui, nors šiuolaikinis mokslas dar nepateikė alternatyvaus atsakymo į klausimą, ar kūnas, ar vis tik siela yra gyvybės šaltinis.
Šiaip ar taip, perėjimas nuo gyvybės iki mirties nėra vienintelis populiarus liudijimas, kad egzistuoja kažkoks nematerialus vidinis savęs komponentas.
Atsiminkite patirtį, kai jautėtės tarsi atitrūkę nuo savo kūno ne dėl psichozės, o tiesiog kasdieniame gyvenime: rodėsi, kad dvasia galbūt norėjo kažką daryti, bet kūnas buvo pernelyg silpnas ir nesutiko.
Lygiai taip pat gali pasireikšti ir erekcija (ar jos nebuvimas) ar žindyti negalinčios moters nusivylimo refleksas, kai atrodo, jog žmogaus kūnas nebendradarbiauja su tuo, ką mes suvokiame kaip savo viltis, polinkius ir troškimus.
Atsižvelgiant į visa tai, sunku nebūti dualistu ir nepajusti, kad mumyse yra kažkas, kas skiriasi nuo fizinio kūno.
Žinoma, mes galime save priskirti intuityviems plokščiažemiams, kurių intuicijos dažnai klysta, tačiau svarbiausia evoliucijos žinutė yra gyvų dalykų tęstinumas: nesvarbu, kad biologija pabrėžia sielų fiktyvumą (neva mes jų neturime), mes galime jas „apdoroti“, laikyti nežmoniškomis sąlygomis, nulupti odą ir suvalgyti (arba patikėti savo nemirtingumu).
