Svarbu atpažinti reikšmingą traumos poveikį, o ne nuo jo bėgti
Nacionalinio lėtinio potrauminio streso sutrikimo (PTSD) centro duomenimis, maždaug 6 iš 10 vyrų (arba 60 %) ir 5 iš 10 moterų (arba 50 %) gyvenime patiria bent vieną traumą[1]. Žinoma, kai kurie žmonės gali pasveikti per kelis mėnesius po įvykio, bet kitiems tai užtrunka metų metus arba visą gyvenimą.
Įsivaizduokime tokią situaciją: moteris buvo gydoma dėl konkrečių psichinių sutrikimų, nuolatos gaudama skirtingus rezultatus. Pastaroji vis dar jaučiasi beviltiškai: galvoje sukasi begalė minčių, susijusių su savęs nuvertinimu, jau nekalbant apie kasdieninį mąstymą apie mirtį. Ką šis žmogus turėtų daryti?
Jei ji gyvena Belgijoje, įprastas įstatymo numatytas veiksmas yra pasikalbėti su savo psichiatru arba terapeutu apie mirtį su gydytojo pagalba[2].
Visgi daugumoje šalių, kuriose leidžiama pagalbinė mirtis, tai, kaip žinia, prieinama tik tiems, kurie serga mirtinomis ligomis, tokiomis kaip vėžys arba motorinių neuronų liga (šoninė amiotrofinė sklerozė).
Nyderlandai ir Belgija neseniai paminėjo pagalbinės mirties įstatymų 20-ąsias metines, mat abiejose šalyse yra galimybė jos prašyti dėl lėtinės depresijos, bipolinio sutrikimo, šizofrenijos, PTSD ar bet kokio kito psichikos sutrikimo.
Šiaip ar taip, Nyderlanduose, deja, nuolat auga oficialus pagalbinės mirties dėl psichikos sutrikimo atvejų skaičius: nuo 13 atvejų 2011 m. iki 60 atvejų 2016 m. ir 115 atvejų 2021 m. – iš viso 647 per pastarąjį dešimtmetį[3].
Akivaizdu, jog kai kuriems ši praktika gali atrodyti savaime suprantama; kitiems – absoliučiai nesuvokiama ir neįsivaizduojama. Nepriklausomai nuo intuicijos, pokalbis apie pagalbinę mirtį dėl psichikos sutrikimų yra slegiantis.
Kanadoje šiuo klausimu taipogi vyksta karštos diskusijos: nors vyriausybės pareigūnai paspaudė pristabdymo mygtuką pradiniuose planuose, kad 2023 m. ši praktika būtų pradėta taikyti, šalis ir toliau diskutuoja dėl dabartinio pagalbinės mirties įstatymo išplėtimo, įtraukiant psichikos ligas jau 2024 m.
Nėra tyrimų, padedančių nustatyti, ar psichikos sutrikimas pasiekė aukščiausią tašką
Ar tai būtų pagalbinė savižudybė, ar eutanazija, abiejų variantų atveju gydytojas žmogaus prašymu duoda mirtiną vaistą.
Pirmuoju atveju gydytojas skiria vaistą, o žmogus jį išgeria pats; taikant eutanaziją dalyvauja gydytojas, kad atliktų žmogaus gyvybės nutraukimo veiksmą injekcija.
Kartu su Belgija ir Nyderlandais Liuksemburgas taip pat leidžia pagalbinę savižudybę ir eutanaziją dėl psichikos sutrikimų, kol Šveicarija tokiais atvejais leidžia pagalbinę savižudybę (bet ne eutanaziją).
Kai pagalbinė mirtis laikoma teisėta, paprastai yra trys pagrindiniai asmens vertinimo kriterijai. Pirma, jis turi būti kompetentingas priimti sprendimus, o jo prašymas – savanoriškas. Antra, jo kančios turi būti nepakeliamos, be jokių pagerėjimo perspektyvų. Ir, trečia, pastarojo būklė turi būti laikoma „nepataisoma“ arba nepagydoma, nors nėra jokių laboratorinių tyrimų, kurie padėtų gydytojams nustatyti, ar psichikos sutrikimas pasiekė „negrįžtamąjį tašką“.
Nepaisant to, tarp gydytojų, filosofų ir teisininkų vyksta plačios profesinės diskusijos apie tai, ar yra rimtų priežasčių nutraukti kai kurių psichikos sutrikimų turinčių žmonių gyvenimą.
Kalbant etiškai, tipiški argumentai už pagalbinės mirties įstatymų išplėtimą apima žmogaus gerbimą priimti sprendimus dėl savo mirties nepaisant jos šaltinio ar priežasties.
Šalininkai savo ruožtu teigia, jog turėtų būti taikomi tie patys standartai kaip vėžio atveju, nors neretam kyla abejonių, ar galime taikyti tuos pačius standartus psichikai ir onkologiniams susirgimams.
Numatymo tikslumas – geriausiu atveju yra atsitiktinumo lygyje – kaip monetos metimas
Nyderlandų ir Belgijos pagalbinės mirties gairėse teigiama, jog asmens gydymo galimybės turėtų būti įvertintos pagal objektyvius „dabartinės medicinos supratimo“ standartus. Tačiau psichikos sutrikimų atžvilgiu nepagydomumas yra dviprasmiškas: nėra tiesioginių būdų atskirti pagydomą nuo nepagydomo psichikos sutrikimo. Kitaip tariant, nėra jokio objektyvaus nepagydomumo standarto, kurio derėtų laikytis[4].
Ir štai, dažniausiai vartojamas terminas „gydymui atspari depresija“ paprastai reiškia, kad pacientas patyrė du nesėkmingus gydymo antidepresantais bandymus. Kita vertus, jeigu šis jau daugelį metų turi tam tikrus simptomus ir tik dabar prašo eutanazijos, gydytojai neturi objektyvaus būdo įvertinti, ar tas žmogus pasveiks, ar ne.
Akivaizdu, kad, skirtingai nei kardiologijoje ar onkologijoje, psichiatrams trūksta gerai patvirtintų priemonių, leidžiančių numatyti, kaip pacientas reaguos į gydymą. Žinoma, vis populiarėja nauji prognozavimo metodai, bet jie kol kas nėra paruošti klinikinei praktikai.
Galiausiai stebina tai, jog daugiau nei ketvirtadalis besikreipiančiųjų nėra išbandę psichoterapijos ir niekada nebuvo paguldyti į ligoninę nuolatiniam stebėjimui. Dėl šių priežasčių sunku suprasti, kaip konkreti būklė gali būti laikoma nepagydoma, kai pirmos eilės gydymas, pavyzdžiui, psichoterapija, dar nebuvo pritaikytas.
Ateityje prognozės apie galimybes pasveikti bus tikslesnės
Tikroji problema yra psichiatrijos pastangos apibrėžti pagrindines sąvokas.
Pavyzdžiui, dar nenuspręsta, kas iš tikrųjų yra psichikos sutrikimas, ir diskusijos šiuo klausimu tebėra audringos. Panašiai psichiatrijoje nėra visuotinio susitarimo dėl „gydymo“ ar „pasveikimo“ apibrėžimų.
Tokių sąvokų miglotumas, savaime suprantama, lemia kai kuriuos sunkumus, kalbant apie pagalbinę mirtį dėl psichikos sutrikimų.
Vis tik manoma, jog kai kurie psichiniai sutrikimai reikalauja ne tik medicininio gydymo ar pokalbių terapijos, bet ir socialinių priemonių. Tiesą sakant, viena iš patikimiausių depresijos pasekmių prognozių yra socialinė parama, kuri gali apimti, tarkime, artimų patikėtinių turėjimą arba galimybę gauti pagalbą, kai jos tikrai reikia.
Jei plačiau mąstome apie tai, kas yra „gydomoji priemonė“ tiems, kurie serga psichikos ligomis, tai taip pat iškelia neišvengiamus socialinio teisingumo klausimus.
Apsvarstykime lyčių skirtumą: prieita prie išvados, jog tarp žmonių, kuriems taikoma eutanazija dėl psichikos sutrikimų, 69–77 % yra moterys; tuo tarpu kai kurie tyrimai rodo, kad 36 % iš jų buvo patyrusios sunkaus seksualinio ar kitokio pobūdžio prievartą.
Tokio pobūdžio smurtas iš tikrųjų yra pagrindinė visuomenės sveikatos problema, paveikianti vieną iš trijų moterų visame pasaulyje ir kurios psichikos sveikatos priežiūra bei prevencija atsilieka.
Laimei, medicina vis labiau suvokia riziką, kurią kelia gydytojų šališkumas, įskaitant seksizmą, rasizmą bei amžių. Iš tiesų, pačių gydytojų subjektyvi dinamika greičiausiai turės įtakos tiems, kuriems, jų nuomone, gali būti taikoma eutanazija.
Žinoma, galima ginčytis, kad žmonės neišvengiamai kentės dėl įvairiausių socialinių problemų, o tam tikros struktūrinės neteisybės per mūsų gyvenimą nebus išspręstos – todėl, galbūt, turėtume sutikti, jog kai kuriems mirtis yra geriausias pasirinkimas. Bet šioje perspektyvoje neabejotinai yra kažkas ciniško.
Būdami visuomenės nariai, mes nenuginčijamai turime prisiimti atsakomybę ir pripažinti savo svarbiausią pareigą sumažinti žalą, kurią patiria psichikos sutrikimų turintys žmonės – tai kiekvieno iš mūsų pareiga.
