Ar norėtumėte pasikalbėsi su savo mirusiu giminaičiu naudojant dirbtinį intelektą?

Dirbtinis intelektas pasitelkiamas imituojant realius mirusius žmones

Artimo žmogaus netektis skaudžiai paveikia kiekvieną. Neretai nutinka taip, jog netektį patiriantis žmogus nežino, kaip su tuo susitaikyti ir gyventi toliau. Tobulėjant išmaniosioms technologijoms ir ypač populiarėjant dirbtinio intelekto naudojimui mūsų kasdienybėje, taip pat atsirado naujas būdas išgyventi artimojo mirtį – bendravimas su juo pasitelkiant dirbtinį intelektą. Tačiau ar toks iš pirmo žvilgsnio netekties skausmą padedantis sumažinti technologinis stebuklas išties yra naudingas ir visiškai nekenkiantis žmogaus psichikai?

Kai kalba pasisuka apie itin skaudžią netektį, daugelis vargu ar atsisakytų dar nors sykį pasikalbėti su mirusiu šeimos nariu, mylimuoju ar kitu itin svarbiu asmeniu. Deja, realybėje tai nėra įmanoma.

Tačiau dirbtinio intelekto kūrėjai aiškina, kad rado puikų sprendimo būdą – virtualų mirusio žmogaus atkūrimą. Pasitelkiant dirbtinį intelektą tarytum galima ir vėl pasikalbėti apie įvairius dalykus su tuo žmogumi, kuris jau niekada nebeatsilieps realybėje.

Tiek dirbtinio intelekto kūrėjai, tiek ir į tokią technologiją teigiamai žvelgiantys asmenys sako, jog tai yra puiki išeitis. Naudojant dirbtinį intelektą nebereikia išgyventi staigios netekties, net nespėjant deramai atsisveikinti su sau brangiu žmogumi. Toks dirbtinis mirusiojo atitikmuo gali atsakyti į įvairius klausimus, patarti, išklausyti ir net paaiškinti, kaip neva pats jautėsi vienoje ar kitoje situacijoje. Bet ar viskas išties taip gražu, kaip kad pateikia DI kūrėjai?

Kalbėjimas su mirusiaisiais naudojant dirbtinį intelektą gali paguosti, bet trukdyti susitaikyti su netektimi

Galimybė tarytum prikelti iš numirusiųjų savo artimąjį gali atrodyti kaip savotiškas stebuklas, bet drauge itin keistas, kai kuriems net baimę keliantis reiškinys. Tad specialistai jau pradėjo svarstyti, kokį poveikį toks dirbtinio intelekto panaudojimas turi mūsų sveikatai.

Specialistai bando išsiaiškinti, ar mirusiųjų imitavimas pasitelkiant dirbtinį intelektą padeda, ar visgi trukdo sielvarto procesui. Štai psichoterapeutas Nigelis Mulliganas sako, kad tokia technologija gali būti naudinga, tačiau taip pat ji gali padaryti daug žalos^[1]:

„Kaip psichoterapeutas, tiriantis, kaip dirbtinio intelekto technologija gali būti naudojama terapinėms intervencijoms pagerinti, mane intriguoja robotų vaiduoklių atsiradimas. Tačiau aš taip pat daugiau nei šiek tiek susirūpinęs dėl galimo šios technologijos poveikio ją naudojančių, ypač gedinčių, psichinei sveikatai. Mirusių žmonių prikėlimas naudojant avatarus gali padaryti daugiau žalos nei naudos, sukeliant dar daugiau sumaišties, streso, depresijos, paranojos ir kai kuriais atvejais psichozės.“

Skaitmeniniai „vaiduokliai“ gali būti naudojami siekiant paguosti netektį patyrusius žmones, padedant jiems atkurti ryšį su prarastais artimaisiais. Jie galėtų suteikti vartotojui galimybę pasakyti kai kuriuos dalykus arba užduoti klausimus, kurių jie niekada neištarė kai dabar jau miręs asmuo dar buvo gyvas.

Tačiau keistas dirbtinio intelekto panašumas į prarastą mylimąjį gali būti ne toks teigiamas ir naudingas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tyrimai rodo, kad tokie robotai turėtų būti naudojami tik kaip laikina pagalba gedint, kad būtų išvengta potencialiai žalingos emocinės priklausomybės nuo dirbtinės technologijos.

Psichoterapeutas N. Mulliganas pabrėžia, kad DI sukurti kalbantys „vaiduokliai“ gali pakenkti žmonių psichinei sveikatai, trukdydami sielvarto procesui:

„Sielvartas reikalauja laiko ir yra daug skirtingų etapų, kurie gali vykti per daugelį metų. Ką tik netekę [artimojo], tie, kurie patiria sielvartą, gali dažnai pagalvoti apie savo mirusį mylimąjį. Jie gali ryškiai prisiminti senus prisiminimus ir gana įprasta, kad sielvartaujantis žmogus intensyviau sapnuoja apie prarastą mylimąjį.

Psichoanalitikas Sigmundas Freudas buvo susirūpinęs, kaip žmonės reaguoja į praradimo patirtį. Jis atkreipė dėmesį į galimus papildomus sunkumus sielvartaujantiems, jei mirtis yra apipinta neigiamų emocijų.

Pavyzdžiui, jei žmogus kam nors jautė dviprasmiškus jausmus ir jis mirė, asmuo gali likti su kaltės jausmu. Arba jei žmogus mirė siaubingomis aplinkybėmis, tokiomis kaip žmogžudystė, gedinčiam žmogui gali būti sunkiau su tuo susitaikyti.

Freudas tai pavadino „melancholija“, bet taip pat gali būti vadinama „sudėtingu sielvartu“. Kai kuriais kraštutiniais atvejais žmogus gali patirti apsireiškimus ir haliucinuoti, kad mato mirusį žmogų ir pradėti tikėti, kad jis yra gyvas. DI vaiduokliai robotai gali dar labiau traumuoti sudėtingą sielvartą patiriantį asmenį ir paaštrinti su tuo susijusias problemas, tokias kaip haliucinacijos.“

Dirbtinis intelektas gali klysti ir duoti žalingus patarimus

Verta pažymėti, jog mirusį asmenį imituojantis DI gali leptelėti žalingų dalykų arba duoti blogų patarimų gedinčiam žmogui. Panašios programos į „ChatGPT“ pokalbių robotus jau yra plačiai kritikuojamos dėl klaidingos informacijos pateikimo vartotojams^[2]. O jei tokią informaciją pateiks robotas, kuris imituoja mirusį artimąjį ir vartotojas jau yra įtikėjęs, jog kalbasi su elektronine savo mylimo žmogaus kopija?

Negalima atmesti tikimybės, jog dirbtinio intelekto technologija ims laidyti nederamas pastabas ir bandys privesti prie blogų sprendimų. Pavyzdžiui, į tokią situaciją 2023 metais pakliuvo „The New York Times“ žurnalistas Kevinas Roose'as^[3], kai „Bing“ pokalbių robotas bandė priversti jį palikti savo žmoną.

Būtų išties skaudu ir siaubinga, jei kažkas panašaus nutiktų su mirusį asmenį imituojančiu dirbtiniu intelektu. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kaip pasijaustų gedintis vaikas, jei jo tėčio elektroninė kopija pareikštų, kad jo nemyli, nemėgsta ar, kad šis nėra mėgstamiausias. O jeigu mirusia geriausia drauge apsimetantis DI paragintų išsiskirti su vaikinu?

Ekstremalesniu atveju, toks robotas vaiduoklis gali pasiūlyti vartotojui prisijungti prie jo pomirtiniame pasaulyje arba kažką nužudyti ar kažkam pakenkti. Nors tai skamba tik kaip siužetas iš siaubo filmo apie bloguosius robotus, tačiau niekas negali užtikrinti, jog dirbtinis intelektas nepadarys klaidų ir visada dirbs taip, kaip ir buvo užprogramuotas. Tokie nerimą keliantys scenarijai gali išsipildyti tiek dėl sistemos klaidos, tiek ir tuo atveju, jei į sistemą įsibrautų blogo linkintys programišiai arba patys kūrėjai neapgalvotų įvairių saugumo kriterijų.

2023 metais Jungtinės Karalystės leiboristų partija paskelbė įstatymą, kuriuo užkertamas kelias dirbtinio intelekto mokymui, siekiant kurstyti smurtą^[4]. Šis įstatymas buvo atsakas į ankstesnį pasikėsinimą nužudyti JK karalienę. Pasirodo, jog karalienę norėjo nužudyti vyras, kurį paskatino jo „mergina“ – pokalbių robotas, su kuriuo jis palaikė „emocinius ir seksualinius“ santykius^[5].

Net ir milžinišku greičiu išpopuliarėjusio „ChatGPT“ kūrėjai pripažįsta, kad jų programinė įranga daro klaidų ir vis dar nėra iki galo patikima, nes gali sufabrikuoti informaciją^[6]. Kas žino, kaip bus interpretuojami žmogaus laiškai, el. laiškai ar vaizdo įrašai ir koks turinys bus generuojamas naudojant šią DI technologiją? Tad tai gali tapti išties rimta problema, keliančia pavojų tiek vartotojui, tiek aplinkiniams.

Dirbtinį intelektą jau spėjo išmėginti tokios žvaigždės kaip Kim Kardashian

Dirbtiniu intelektu neatsargiai žavisi ne tik paprasti žmonės, bet ir pasaulinio lygio žvaigždės. Štai keturiasdešimtmečio proga Kim Kardashian sulaukė gan neįprastos gimtadienio dovanos. Tuometinis jos vyras Kanye Westas jai padovanojo mirusio tėvo Roberto Kardashiano hologramą^[7]. Buvo pranešama, kad K. Kardashian apstulbo, bet buvo itin laiminga, matydama savo virtualų tėtį. Galimybė išvysti jį judantį ir kalbantį savotiškai paguodė žinomą moterį.

Iš tiesų, į DI technologiją atsisuka ne tik žvaigždės, bet ir mokslinį laipsnį turintys asmenys. Pavyzdžiui, 75 metų dr. Stephenie Lucas Oney dažnai kreipiasi patarimų į savo „tėvą“ ir užduoda jam įvairius klausimus^[8].

Nors jos tėvas jau miręs, moteris klausosi dirbtinio intelekto sugeneruotų atsakymų, kurie netgi pateikiami mirusio tėvo balsu. Tą moteris daro per telefone esančią DI programėlę, kuri generuoja atsakymus remdamasi gautais ilgais pokalbiais. Pašnekesius su tėčiu moteris įrašė dar 2022 metais, prieš pat savo tėvo mirtį.

Kaip teigia pati dr. S L. Oney, jo balsas suteikia jai paguodos, nors iš tiesų esą sukūrė DI profilį labiau dėl savo keturių vaikų ir aštuonių anūkų. Nors įprastu atveju vaikai tiesiog gedėtų mirusio artimojo, moteris nusprendė pasitelkti DI, kad vaikai girdėtų jo balsą ir mintis.

Minėtoji programėlė atsirado dar 2019 metais, praėjus dvejiems metams po „StoryFile“ debiuto, gebančio kurti interaktyvius vaizdo įrašus, kuriuose sukurtas dirbtinis asmuo žiūri vartotojui į akis, mirksi ir atrodo lyg kvėpuotų atsakydamas į klausimus. Abi šios programos generuoja atsakymus pasitelkdamos iš pačių vartotojų gautą informaciją. Žinoma, dabar galima rasti kur kas daugiau įvairių DI programų, kurios imituoja žmones.

Daugelis nesupranta, kaip veikia dirbtinis intelektas

Nors technologijos tobulėja milžinišku greičiu, daugelis žmonių vis dar sunkiai supranta, kaip veikia tokie šiuolaikinių technologijų išradimai kaip dirbtinis intelektas. Naujausi dirbtinio intelekto atradimai leido sukurti „ChatGPT“ ir kitus dabar itin populiarius pokalbių robotus, su kuriais vartotojai gali užmegzti sudėtingus, žmogišką bendravimą primenančius pokalbius. Tačiau svarbu suvokti, jog dirbtinis intelektas tėra sudėtinga programinė įranga, kurios jokiu būdu negalima laikyti tikru mirusio asmens prikėlimu skaitmeninėje erdvėje.

Naudodama sudėtingas, daug resursų reikalaujančias technologijas, dirbtinio intelekto programa gali sukurti interaktyvų virtualų mirusio asmens vaizdą. Tam DI naudoja jo skaitmeninį turinį, pvz., nuotraukas, el. laiškus ir vaizdo įrašus. Pasitelkus visą gautą informaciją, įmanoma sukurti mirusio asmens imitaciją, kuri geba atsakyti į klausimus ir palaikyti pokalbį, o vartotojui sukuriama iliuzija, lyg jis kalbėtų su savo artimuoju.

Ši naujausia technologija daug pasako apie skaitmeninę, ribų vargu ar turinčią kultūrą. Ji gali keisti mūsų supratimą apie mirtį, natūralų gedulą ir tiesiog elementarų bendravimą. Tačiau joks kompiuteris niekada neatstos tikro žmogaus, nes tai tėra žmogų bandanti atkartoti iliuzija. Po šia iliuzija slepiasi įvairūs specialistai, kurie nepaliaujamai stengiasi tobulinti automatizuotas sistemas.

Ankstyvieji bandymai sukurti DI paremtas mirusių žmonių kopijas įvyko ne dabar, o kur kas seniau. 2008 metais Arizonoje buvo paleistas „Intellitar's Virtual Eternity“, kuris naudojo vaizdus bei kalbos modelius, kad imituotų žmogaus asmenybę. Tai galėjo užpildyti kažkieno vietą verslo susitikimo metu arba pasikalbėti su gedinčiais artimaisiais po žmogaus mirties^[9].

Tiesa, 2012 metais ši įmonė žlugo, o pati svetainė taip pat užsidarė. Be to, lyginant su dabartiniais pokalbių robotais, 2008 metais pasirodžiusį variantą galime laikyti tik labai paprastu jų pirmtaku.

Tokie dalykai seniau buvo tik mokslinės fantastikos kūrinių dalis. Tačiau dabar, kai technologijos vis labiau tobulėja, sukurti įtikinamą elektroninį žmogaus kloną tampa vis paprasčiau. Bet kad ir kaip pasisuktų DI naudojimas ir jo galimybės, akivaizdu, jog DI prireiks didelės žmogaus priežiūros, kad tai netaptų nevaldoma problema.