Girdėta melodija pagerina mokymosi procesus
Muzikos skonis kiekvienam žmogui itin skiriasi ir kinta laikui bėgant, priklausomai nuo regiono ar socialinės grupės.
Pavyzdžiui, jei kas nors pristatytų jums nežinomą melodiją ir staiga ją sustabdytų, greičiausiai padainuotumėte tą natą, kuri, jūsų manymu, labiausiai tinka ir gražiausiai skamba (bent jau profesionalūs muzikantai tikrai taip darytų). Tačiau dauguma smegenų gimimo metu atrodo panašiai, dėl ko kyla klausimas, kas jose atsitinka, kad išsivysto skirtingi muzikos skoniai?
2021 m. rugsėjį žurnale „Journal of Neuroscience“ paskelbtame tyrime buvo rodoma, kad panašūs numatymo mechanizmai smegenyse įsijungia kiekvieną kartą, kai klausomės muzikos, mums to dažnai nė nesuvokiant[1].
Tokios prognozės yra generuojamos klausos žievėje ir sujungiamos su iš tikrųjų išgirsta nata, todėl susidaro „numatymo klaida“. Tuo tarpu numatymo klaidą panaudojome kaip tam tikrą nervinį balą, norėdami įvertinti, kaip gerai smegenys gali numatyti kitą melodijos natą.
Įdomu tai, jog dar 1956 metais JAV kompozitorius ir muzikologas Leonardas Meyeris iškėlė teoriją, kad emocijos muzikoje gali sukelti pasitenkinimo ar nusivylimo jausmus, kylančius iš klausytojo lūkesčių[2]. Nuo tada buvo galima nustatyti ryšį tarp muzikinių lūkesčių ir kitų sudėtingesnių jausmų.
Tarkime, kai kurių tyrimų dalyviai sugebėjo daug geriau įsiminti tonų sekas, jei pirmiausia galėjo tiksliai nuspėti būsimas natas (jeigu buvo kažkada girdėję kažką panašaus). Na, o tuose tyrimuose, kur muzikos natos buvo ne taip tiksliai nuspėjamos, jos sukėlė emocijas, kurios labiau suaktyvino negatyvumą.
Ir iš tiesų, per visą kognityvinės neurologijos istoriją malonumas dažnai buvo siejamas su atlygio sistema, ypač kalbant apie mokymosi procesus.
Be kitų funkcijų, šis procesas, kaip žinia, taip pat leidžia mums sužinoti ir numatyti mus supantį pasaulį. Žinoma, kol kas neaišku, ar malonumo jausmas visuomet skatina mokytis, tačiau šie procesai neabejotinai yra susiję. Ir tai taip pat taikoma ir muzikai.
Detaliau kalbant, kai klausomės muzikos, didžiausią malonumą sukelia įvykiai, nuspėjami tik nedideliu tikslumu. Kitaip tariant, pernelyg paprasti ir nuspėjami įvykiai – arba, tiesą sakant, pernelyg sudėtingi – nebūtinai skatina mokytis, tokiu būdu sukurdami tik nedidelio malonumo jausmą.
Didžiausią malonumą teikia įvykiai, patenkantys į jų vidurį – tie, kurie yra pakankamai sudėtingi, kad iškart sužadintų susidomėjimą, bet pakankamai lengvi, jog atitiktų asmenines prognozes.
Muzikos klausymas stiprina koncentraciją
Muzikiniai garsai užpildo kiekvieno iš mūsų gyvenimus: nuo muzikos, kuria dalinamės internete, iki parduotuvėse ir restoranuose skambančių dainų – retai kada esame nuo jų atitolę. Kita vertus, vertingas yra ne tik muzikos klausymas – grojimas suteikia smegenims multisensorinę „treniruotę“, galinčią sustiprinti atmintį ir galbūt net pagerinti skaitymo gebėjimus[3].
Svarbu paminėti ir tai, kad, skirtingai nei kalba, muzika paprastai nelaikoma semantine, susijusia su kalbos ar logikos reikšme – ji nenaudoja žodžių dalykams paaiškinti (pagalvokite, kaip tokiu būdu sunku būtų pasakyti ką nors paprasto, pavyzdžiui, „tavo kairysis batas atsirišęs“, naudojant tik melodiją.) Bet muzika, priešingai, gali perteikti gilias emocijas, kurias būtų sunku apibūdinti žodžiais.
Iš pradžių mokslininkai manė, kad smegenims gali būti naudinga vien tik klausytis muzikos ir nieko daugiau, mat kai kurie tyrimai rodė, jog žmonių intelekto koeficientas patobulėja, kuomet aplinkoje skamba klasikinė muzika, – tai paskatino patikėti, jog klausydamiesi muzikos tampame protingesni.
Visgi vėlesni tyrimai parodė, kad muzikos klausymas iš tikrųjų nepadaro žmogaus protingesniu, o tik padidina malonumo lygį ir sumažina streso jausmą, kas neretai lemia geresnį susikaupimą ir aukštesnius testų rezultatus.
Konkretus tokio atvejo pavyzdys – geresni muzikiniai gebėjimai, kurie yra susiję su aukštesniais skaitymo balais, kas rodo ryšį tarp to, kaip gerai girdime kalbą ir kaip greitai galime susieti kalbos garsus su raidėmis. (Juk kai mokomės groti, mūsų pojūčiai aktyviai sąveikauja, įskaitant regėjimą, lytėjimą, klausą, pusiausvyrą, judėjimą bei kūno suvokimą).
Be kita ko, grojimas pasirinktu instrumentu sustiprina socialinį ir emocinį sąmoningumą, t. y. gebėjimą atpažinti, valdyti ir konstruktyviai išreikšti emocijas. Trumpiau tariant, muzika yra daug daugiau nei tik pramogų šaltinis; tai svarbi mokymosi (gyventi) sąlyga.
Muzika – tai būdas išreikšti savo tapatybę
Muzika, kurią atliekame ar klausomės, gali būti būdas parodyti pasauliui, bendraamžiams ar tėvams tai, kas esame. Dėl šios priežasties kultūrose, kuriose nenaudojamas raštas, dainininkai dažnai užima svarbią vietą visuomenėje.
Akivaizdu, kad muzika formuoja individualius ar kolektyvinius subjektyvumus ir išgyvenimus, sukeldama gilius jausmus per be galo subtilius įgudusių kompozitorių ar atlikėjų kūrinius. Ji, be kita ko, vis dažniau naudojama kaip priemonė reguliuoti kasdienę nuotaiką ir elgesį, taip pat išreikšti save kitiems mums patinkančiais būdais. Atitinkamai iš to išplaukia, kad žmogaus muzikinis skonis ir pomėgiai greičiausiai nulems jo vertybes, nuostatas bei pasaulėžiūrą.
Negana to, muzikos kūriniai įkūnija tautos aspektus, sukurdami nacionalinį tapatumą, dėl ko galimybė „valdyti“ muziką socialinėje aplinkoje prilygsta galios šaltiniui. Kitaip sakant, nors muzikinių idėjų pateikimas yra sudėtingas procesas, kultūros tarpininkai veikia kaip ypatinga profesinė grupė, dėl kurios melodijos prasmė nelieka statiška – ji transformuojasi ir prisitaiko, kartais virsdama nenaudingu visuomenei aidu.
