Žemė valstiečiams – gamyklos darbuotojams
Namibija yra viena iš šalių, turinčių mažiausią gyventojų tankumą pasaulyje. Čia kvadratiniu kilometru dalinasi mažiau negu 4 žmonės. Tuo pačiu metu 40 proc. Namibijos gyventojų gyvena lūšnynuose, o dauguma privačios žemės yra baltųjų ūkininkų rankose, nors jie sudaro absoliučią šalies gyventojų mažumą. Kai kurie politikai ragina žemę iš jų atimti jėga. Sergejaus Morozovo dokumentiniame filme „Šalis be žemės“ Namibijos ir Pietų Afrikos gyventojai RTVI papasakojo, iš kur kilo žemės klausimas Afrikoje ir ką jis kelia grėsmę. Beje, neseniai 77.lt rašė, kad diskriminuojami jaučiasi ir baltieji PAR gyventojai, tačiau, išskyrus JAV, likęs pasaulis to linkęs „nepastebėti“.[1]
2024 m. lapkritį Namibijoje vyko prezidento ir parlamento rinkimai. Juos laimėjo „Swapo“ partija, valdanti Namibiją nuo nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais. Penkias vietas parlamente laimėjo Bežemių judėjimas, kuris siūlo visą žemę perdalinti ir paskirstyti juos kaip nuosavybę piliečiams. Vienas pagrindinių „bežemių“ agitatorių Maiklas Amušelelo (Michael Amushelelo) televizijai RTVI sakė, kad per pastaruosius metus jis buvo suimtas tris kartus ir septynis mėnesius praleido kalėjime.
„Dabar visas šalies turtas sutelktas nedaugelio žmonių rankose. Pradėsime nuo žemės perskirstymo, o tada gamyklas atiduosime žmonėms ir nedarbas išnyks“, – bolševikinėmis svajonėmis dalinosi M. Amušelelo.
RTVI filmavimo komanda kartu su S. Amušelelo apsilankė vargšų stovykloje Namibijos sostinėje Vindhoeke, kuri įsikūrusi buvusio stadiono teritorijoje. Vyriausybė per koronaviruso pandemiją ten perkėlė benamius ir jie ten vis dar gyvena.
„Mums nereikia daug – mums tiesiog reikia žemės. Mano mama buvo akla, ji neturėjo žemės, mes augome kur papuolė. Niekada nelankiau mokyklos dėl skurdo. Mus augino gatvė“, –pasakojo viena iš vietos moterų.
Įdomu tai, kad Namibijos gyventojai bėga iš kaimų ir gyvena miesto lūšnynuose. S. Amušelelo aiškina, kad taip yra todėl, kad kaimuose „nieko nėra“: jokio darbo, jokių mokyklų.
„Žmonės sako, kad Afrikoje yra šalių, kuriose ekstremizmas bręsta. Bet ko tikėtis, jei aplink – toks gyvenimas ir tik saujelė žmonių gyvena labai gerai? Viskas baigsis tuo, kad žmonės ims ginklus“, – perspėja bežemių judėjimo agitatorius.
Kaip atrodo žemė, kai ji yra saujelės žmonių rankose?
RTVI komanda atvyko į vieną iš Namibijos ūkių. Jo savininkas Dirkas Pothiteris (Dirk Pothiter) augina karves. Jis teigė, kad yra „afrikietis jau dešimtoje kartoje“, o trečioji jo šeimos karta gyvena Namibijoje.
D. Pothiteriui priklauso keturi žemės sklypai, kurių bendras plotas siekia 9 tūkstančiai hektarų. Namibijos ūkiuose tai šiek tiek viršija vidurkį. Pasak vyro, „norėdamas išgyventi“, ūkininkas Namibijoje turi turėti bent 4,5–5 tūkstančius hektarų žemės.
Pats D. Pothiteris nemano, kad žemė bus atimta iš ūkininkų.
„Prieš rinkimus kai kurie vaikinai kelia triukšmą, bet iš tikrųjų niekas to niekada nedarė. Šalis didelė, o gyventojų – tik 3 milijonai. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą ryšį su ūkininkavimu: arba patys dirba ūkyje, arba dirba giminės, arba draugai. Mūsų santykiai geri“, – tikina jis.
Namibijos Respublika (angl. Republic of Namibia, afr. Republiek van Namibië, vok. Republik Namibia) – valstybė pietvakarių Afrikoje, Atlanto vandenyno pakrantėje. Namibija šiaurėje ribojasi su Angola ir Zambija, rytuose su Botsvana, bei pietuose su Pietų Afrikos Respublika. Plotas – 825 418 km², palyginimui – Lietuvos plotas 65 300 km².
Šalies pavadinimas kilęs nuo Namibo dykumos, kuri dengia visą šalies pakrantę. Pavadinimas buvo parinktas po nepriklausomybės, kaip neutralus, nes Namibijoje nei viena tauta nesudaro ženklios daugumos.
Gilūs jausmai ir tikroji Namibijos problemų priežastis
Remiantis bežemių judėjimo skaičiavimais, jei visa Namibijos žemė būtų padalinta, kiekvienas pilietis galėtų gauti 12-13 hektarų žemės.
Pietų Afrikos Pretorijos universiteto Istorijos katedros docentė Tula Simpson teigė, kad žemės ūkio paskirties žemės paklausa nėra didelė. Užtat „mieste yra būsto, darbo, pagrindinių paslaugų paklausa“, nurodė jis.
„Yra tam tikrų, iš giliai kylančių jausmų, kuriuos pažadina pati žemės idėja. Ta mintis, kad ją esą užgrobė baltieji engėjai. Tik toks požiūris jau pasenęs. Žemė priklauso tarptautinėms korporacijoms, kurių daugelis yra iš Artimųjų Rytų. Jų atstovai važiuoja į Afriką ir superka žemę, tad ji priklauso korporacijoms, o ne kažkokiems ūkininkams-žemės savininkasm“, – patikslino T. Simpson.
