Mums trūksta tam tikrų žinių apie regresiją
Regresinės arba, rodos, einančios priešinga kryptimi evoliucijos metu organizmai neretai praranda sudėtingas savybes, todėl gali atrodyti, kad pastarieji vystosi „atvirkščiai“. Tačiau evoliucija savo žingsniais, akivaizdu, panašėja į ėjimą į priekį (ir ne kitaip).
Pavyzdžiui, galime vandenyje regėti žuvis, paskui kurias į smėlėtą pakrantę ropščiasi žalsvas varliagyvis, kol, pažvelgus kiek toliau, ropinėja į driežą panašėjantis žalsvas padaras.
Ir iš tikrųjų, devono laikotarpiu (paleozojaus eros geologiniu Žemės vystymosi periodu) žuvys virto varliagyviais, kurie po milijonų metų pavirto keturkojais sausumos gyvūnais[1]. Bet ar evoliucija kada nors gali pradėti eiti „atgal“, sugrąžindama sudėtingas būtybes į ankstesnes, paprastesnes formas?
Taip, evoliucija sukūrė stulbinančiai sudėtingų savybių rinkinį – nuo neuronais nusagstytų aštuonkojų čiuptuvų iki žinduolių ausies formos[2]. Tačiau vykstant vadinamajai regresinei evoliucijai, organizmai gali prarasti šiuos sudėtingus bruožus, dėl ko gali atrodyti, jog šie „grįžta“ į paprastesnes formas.
Visgi ekspertai teigia, kad evoliucija tikrai neverčia lapų atgal.
„Tikimybė, kad ta pati evoliucinių pokyčių juosta bus pakeista į prieš tai buvusią yra labai mažai tikėtina“, – tvirtina Merilendo universiteto biologas Williamas R. Jeffery.
Organizmai geba prisitaikyti prie aplinkos
Regresinė evoliucija, kaip žinia, apima anksčiau susiformavusių sudėtingų formų praradimą ir įgijimą naujų subtilesnių pojūčių.
Ekstremalus to pavyzdys – kai kurie parazitai, kurių anatomija labai paprasta: jie neturi burnos, nervų sistemos ar žarnų – ir turi tik labai mažus genomus. Tuo tarpu paprasčiausias tipas iš esmės yra pavienės ląstelės.
Šiuo atveju tikslinga aptarti šviesiai rausvos spalvos aklą urvinę žuvį, plaukiančią po vandeniu šalia geltonų ir rudų uolų bei smėlio.
Akivaizdu, jog aklos urvinės žuvys visame pasaulyje prarado akis, nes joms nereikia matyti tamsiuose urvo vandenyse. Ir vieni tai vadina „regresinės evoliucijos žingsniais“, mat dauguma urvuose gyvenančių padarų dažnai patiria savotišką „grįžimą atgal“, prarasdami sudėtingas savybes, pavyzdžiui, akis, kurių nereikia tamsioje aplinkoje.
Visgi akių praradimas urvinių žuvų atžvilgiu nereiškia grįžimo pirmykščių protėvių vystymosi link.
Vietoj to procesai, kurie anksčiau gamino akis, sustoja, paliekant likutines akis, apaugusias oda. Be abejo, žmonėms labai lengva galvoti apie evoliuciją pagal tai, ką matome ir kokios yra morfologinės to savybės. Tačiau verta žinoti, jog taip pat yra daug kitų savybių, kurių mes nematome fiziologiniu ir biocheminiu lygiu.
Sudėtingų kūno dalių ar organų nykimas bei sumažėjimas gali taipogi būti susijęs su ne tokiu akivaizdžiu sudėtingumo padidėjimu kaip biochemija, kurią parazitai naudoja norėdami prisitaikyti prie šeimininkų poreikių.
Taigi, grįžtant prie urvinių žuvų, pastarųjų kūno organai kompensuoja akių suteikiamą naudą ir privalumus. Detaliau kalbant, kadangi į vibraciją reaguojančių organų šiose žuvyse laikui bėgant atsiranda vis daugiau, jų pagalba galima pradėti ne tik girdėti, bet ir „matyti“ tamsioje aplinkoje, kol akys tiesiog yra užėmusios laisvą „nekilnojamąjį turtą“ tuščiose akiduobėse.
Evoliucija teikia pirmenybę savybėms, dėl kurių organizmas prisitaiko prie aplinkos sąlygų
Dalis priežasčių, dėl kurių evoliucija nestabdo savo žingsnių, yra tos, kad adaptacijos, kaip jau supratote, sukelia kitus pokyčius. Kitais žodžiais tariant, jei kūnas, sąlygotas aplinkos, padarė tam tikrą pasikeitimą (prisitaikė, susireguliavo), ši adaptacija greičiausiai puikiai sąveikaus su kitais genais.
Pavyzdžiui, urvinėse žuvyse pirminis akies vystymasis galėjo atsirasti dėl pakitimų ne tik akims reikalingų baltymų atžvilgiu, bet ir akiduobės kaukolės struktūros. Tuo tarpu dėl mutacijos, paveikiančios akies baltymą, organizmas nebesugrįš į pirminę būseną[3].
Šiaip ar taip, ekspertai perspėja, jog terminas „atgalinė evoliucija“ gali klaidinančiai reikšti, kad evoliucijos tikslas neva yra sukurti sudėtingesnes formas. Tačiau evoliucija tik teikia pirmenybę savybėms, dėl kurių organizmas labiau tinka tam tikrai aplinkai.
Tokiu būdu regresinė evoliucija tėra evoliucija, kaip ir įprasta, kuri, praradus sudėtingumą, geba nepalyginamai geriau prisitaikyti prie naujos aplinkos, panaikindama sudėtingo organo gamybos energijos sąnaudas.
Kitaip sakant, evoliucija visada yra progresyvi, nes ji atrenka savybes, kurios išryškina įvairių organizmų tinkamumą bei privalumus.
