<h2>Erkės šiemet ankstyvos ir labai aktyvios</h2>
<p>Vyraujant vasariškiems orams svarbu atkreipti dėmesį į gamtoje tykančius pavojus, apie kuriuos šaltuoju sezonu nesusimąstome. Pliusine temperatūra mėgaujamės ne tik mes, bet ir pavojingi kraujasiurbiai parazitai – erkės. Jų aktyvumo sezonas prasideda kovą ir tęsiasi iki lapkričio, kartais net gruodžio. Erkės vis dažniau sutinkamos ne tik pievose, miškuose, bet ir miesto teritorijoje. Šią žiemą žemę dengęs storas sniego sluoksnis erkėms leido peržiemoti tarsi po šilta antklode, tad jų šiemet – itin gausu. Gamtininkai pastebi, kad erkių aktyvumo pikas yra gegužės-birželio mėnesiais, o rudenį dar kartą pasikartoja – sočiai pasimaitinusioms erkėms lengviau peržiemoti.</p>
<p>Šie voragyviai yra pavojingi ir žmonėms, ir naminiams gyvūnams. Šunys bei katės jų gali parsinešti iš pasivaikščiojimo. Erkės platina daugybę pirmuonių bei bakterijų sukeliamų ligų, kurios gali pasibaigti net augintinio mirtimi. Ypač dažnos – babeziozė, anaplazmozė, erlichiozė, boreliozė (Laimo liga). Erkių pernešamomis ligomis sergančių naminių gyvūnų kiekvienais metais daugėja.</p>
<p><strong>Babeziozę</strong> sukelia eritrocituose parazituojantys pirmuonys <em>Babesia canis</em>, <em>Babesia gibsoni</em> bei <em>Babesia felis</em>, į gyvūno kraują patenkantys per erkės seiles. Tai itin paplitusi liga, kuria dažniausiai užsikrečia šunys, tačiau ji pavojinga ir katėms. Susirgus gyvūnui išsivysto hemolizinė anemija. Ligos požymiai: apatiškumas, apetito praradimas, karščiavimas, svorio netekimas, galinių kojų silpnumas. Gyvūno gleivinės tampa anemiškos, o jei ima vystytis gelta – gelsvos. Galima pastebėti sunkumą kvėpuojant, fizinio krūvio netoleravimą, patamsėjusią šlapimo spalvą (atspalvis į rudumą ar raudonumą). Gali pasireikšti nuo lengvos iki ūmios formos ir dėl komplikacijų pažeisti ne vieną organų sistemą.</p>
<p><strong>Anaplazmoze</strong> serga ir žmonės, ir gyvūnai. Kaip ir babeziozė, dažniau pasitaiko šunims nei katėms. Ligos sukėlėjas – <em>Anaplasma phagocytophilum</em> bakterija, pažeidžianti leukocitus. Didžioji dalis infekcijos atvejų pasitaiko ūmios stadijos. Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai požymiai: letargija ir depresija, blyškios gleivinės, pakilusi kūno temperatūra, anoreksija, įtempta pilvo sritis, virškinamojo trakto sutrikimai (vėmimas, viduriavimas), kraujavimas iš nosies. Kai kuriais atvejais gali pasireikšti šlubavimas ar neurologiniai pažeidimai.</p>
<p><strong>Erlichiozės</strong> sukėlėjas – <em>Ehrlichia canis</em> bakterija, taip pat puolanti leukocitus. Tai šunų liga, kuria gali sirgti ir katės, visgi Europos žemyne tokių atvejų nėra užfiksuota. Šunų erlichiozei būdingi šie klinikiniai požymiai – letargija ir depresija, blyškios gleivinės, karščiavimas, anoreksija, virškinamojo trakto sutrikimai, galimas vėmimas, viduriavimas, kraujavimas iš nosies, akių pažeidimai, galūnių tinimas, kosulys, odos opos. Gali pasireikšti ūmi, subklinikinė ir lėtinė formos. Ūmi negydoma infekcija gali pereiti į lėtinę formą, kuri pasireiškia tais pačiais, tačiau žymiai labiau išreikštais simptomais.</p>
<p><strong>Boreliozė (Laimo liga)</strong> – bakterinė infekcija, kurią sukelia <em>Borrelia burgdorferi</em>. Nors labiausiai ji žinoma kaip žmonių liga, nuo jos kenčia ir gyvūnai. Ja gana dažnai suserga šunys; katės ja taip pat gali užsikrėsti, tačiau tai įvyksta retai. Klinikiniai simptomai dažniau pasireiškia jaunesniems šunims. 2–5 mėn. amžiaus šuniukams po užsikrėtimo atsiranda šlubavimas, pakyla kūno temperatūra, pastebimi padidėję limfiniai mazgai, išsivysto anoreksija. Šlubavimas yra pagrindinis šunų Laimo ligos požymis. Jis gali tai atsirasti, tai praeiti savaime. Taip pat gali pasitaikyti inkstų ar kitų organų daugybinis nepakankamumas.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/mildamarciulionyte0102-nedavenckute.jpg" alt="MildaMarciulionyte" /></p>
<h2>Erkę ištraukti lengviausia lėtu sukamuoju judesiu</h2>
<p>Augintiniui grįžus iš lauko reikia jį atidžiai apžiūrėti, ypač atkreipti dėmesį į erkių mėgstamas ir mažiau pastebimas kūno vietas, tokias kaip pilvas, pažastys, kirkšnys, snukio sritis, ausys, tarpupirščiai. Kuo ilgiau erkė buvo įsisiurbusi, tuo didesnė rizika užsikrėsti.</p>
<p>Ką daryti pastebėjus įsisiurbusią erkę? Pirmiausia reikėtų ištraukti ją pincetu ar specialiu erkių traukikliu sugriebus kuo arčiau odos. Traukti patariama lėtu ir tiksliu sukamuoju judesiu. Įkandimo vietą reikėtų dezinfekuoti antiseptiniu odos valikliu. Ištraukus būtina bent keletą dienų stebėti įkandimo vietą ar nepasireiškia infekcijos požymių.</p>
<p>Pastebėjus odos pakitimų reikėtų kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytoją. Taip pat rekomenduojama įsidėmėti datą, kada erkė buvo aptikta. Praėjus inkubaciniam periodui (3–21 d.) ir pastebėjus, jog gyvūnas tapo vangus, prarado apetitą, karščiuoja, gyvūno gleivinės pakeitė spalvą ir tapo balkšvos ar gelsvos, pasireiškė vėmimas, viduriavimas, patamsėjo šlapimo spalva, atsirado užpakalinės kūno dalies silpnumas, šlubavimas, neurologiniai pažeidimai, veterinarijos gydytojui tai labai svarbi informacija renkant anamnezę bei diagnozuojant erkių pernešamas ligas.</p>
<p>Pastebėjus ankstyvus ligos simptomus, gydymo prognozės yra teigiamos. Kitais atvejais kreipiantis į veterinarijos gydytoją jau esant kritinei gyvūno būklei ir ligai pažengus, gyvūną išgelbėti gali būti sudėtinga. Tokiais atvejais dažnai prireikia intensyvios priežiūros, kasdienių intraveninių lašinių, nemažai medikamentų simptominiam gydymui ar net kraujo perpylimo.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/suo-chriscooper-unsplash.jpg" alt="Suo" /></p>
<h2>Gintariniai karoliai nuo erkių negelbsti</h2>
<p>Naminių augintinių sveikata yra jų šeimininkų rankose. Tad daug lengviau gyvūną apsaugoti, nei jį gydyti. Veterinarijos klinikos ir vaistinės prekiauja įvairiais nuo erkių apsaugoti skirtais preparatais. Tačiau kuri priemonė efektyviausia, kaip tinkamai pasirinkti?</p>
<p>Pastaruoju metu augintinių savininkai vis dažniau nusprendžia išbandyti natūralius produktus ir apsaugoti savo keturkojus naudoja tokias priemones kaip gintariniai karoliai, ultragarsą skleidžiantys pakabukai ar augalinės kilmės eteriniai aliejai. Nors šios priemonės ir nekenksmingos gyvūnui, tačiau gana dažnai tenka pastebėti, kad jų veiksmingumas nuo erkių pernešamų ligų nėra didelis. Lietuvoje erkės gausiai paplitusios, todėl gyvūnų sergamumas labai didelis. Vertėtų apsaugai nuo erkių rinktis patikimesnes priemones, nes natūralių apsauginių produktų poveikis tikrai nėra pakankamas.</p>
<p>Viena dažniausiai naudojamų priemonių – keteros srityje tarp menčių ant odos kas mėnesį lašinami specialūs tirpalai. Jie efektyviai veikia ir erkes, ir blusas. Į šių lašiukų sudėtį įeina fipronilas, permetrinas arba imidaklopridas. Užlašintas tirpalas su esančiomis veikliosiomis medžiagomis įsiskverbia į poodinius riebalus, plaukų riebalines liaukutes, iš kur vaistas patenka ant kiekvieno kailio plauko ir greitai pasiskirsto kūno paviršiuje, tad preparatą palyginus saugu naudoti, nes jo sisteminė adsorbcija yra nedidelė ir trumpalaikė, tad tik nedidelis kiekis yra pašalinamas per inkstus ir kepenis. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, jog dažnai maudant gyvūną šių preparatų veiksmingumas mažėja, o kartais vos užlašinus lašiukų, šuo pasipurto ir dalį preparato nukrato.</p>
<p>Specialūs antkakliai taip pat turi pliusų: ilgas veikimo laikotarpis, produktas veikia ir atbaidančiai, ir žudančiai. Tačiau reikia vengti ilgalaikio kontakto su vandeniu, kadangi tai gali sutrumpinti antkaklio veikimo laiką. Taip pat antkaklio veiksmingumą riboja gyvūno kailio tankumas, reikia nuolat tikrinti ar antkaklis neatsipalaidavęs, nes jis efektyvus tik tol, kol liečiasi su oda. Kai kurie veterinarai netgi rekomenduoja toje vietoje, kur kabo antkaklis, gyvūno kailį nuskusti, visgi kai kuriems gyvūnams (pvz., akitoms inu, Sibiro haskiams) tokia procedūra netinka, nes gali negrįžtamai pažeisti plauką.</p>
<p>Pastaraisiais metais daug diskusijų kelia receptinių tablečių naudojimas. Daugelis šeimininkų bijo rinktis šią priemonę dėl įsitikinimo, jog tabletės daro didelį neigiamą poveikį gyvūno sveikatai.</p>
<p>Tablečių, apsaugančių nuo erkių, yra įvairių – jų veikimo terminas nuo 1 iki 3 mėnesių. Vienos tabletės veikia tik erkes ir blusas, kitos – ir daugiau parazitų, tarp jų – ir žarnyno endoparazitus. Tabletės, patekusios į virškinamąjį traktą, jame rezorbuojasi ir jų veikliosios medžiagos patenka į kraujotaką. Erkių įsisiurbimų gali ir nepavykti išvengti, tačiau erkei siurbiant gyvūno kraują, veikliosios medžiagos pažeidžia kraujasiurbio centrinę nervų sistemą ir jis greitai žūsta. Sumaitinti preparatai ilgai cirkuliuoja kraujo plazmoje ir iš jos šalinami koncentruojasi riebaliniame audinyje. Daug mažesni kiekiai preparato patenka į kepenis bei inkstus. Didžioji dalis veikliosios medžiagos yra pašalinama su išmatomis. Individualių jautrumo reakcijų gali pasireikšti, tačiau tabletės išskiriamos kaip vienos efektyviausių priemonių nuo erkių pernešamų ligų. Receptinių tablečių galima įsigyti tik veterinarijos klinikose iš veterinarijos gydytojų.</p>
