Aplinkos ministerija gelbėja pasaulį grūdininkų sąskaita

Žaliasis kursas Europos Sąjungą gali nustumti į maisto nepriteklių

Ūkininkai ir aplinkos ministras Simonas Gentvilas susikibo – abi pusės laikosi įsitvėrusios savo turimų įsitikinimų dėl Žaliojo kurso ir su juo prasidėjusių apribojimų taikymo. Šalies žemdirbiai įsitikinę, kad norint imtis pokyčių, visų pirma derėtų diskutuoti su ūkininkais, o štai ministras laikosi pozicijos, kad tokie ribojimai nustatyti ne šiaip sau, o kad mažintų žalą aplinkai ir argumentuoja švaresne Baltijos jūra, kurią didžiąja dalimi esą teršia būtent ūkinė veikla.

Kalbėdamas apie galimas Žaliojo kurso pasekmes ir sprendimą, kuriuo neva siekiama apsaugoti gamtą, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentas Aušrys Macijauskas teigė, kad žemdirbiai tokias iniciatyvas palaiko, tačiau tuo pačiu ir diskutuoja dėl priemonių, kuriomis šių tikslų galima pasiekti. Anot jo, vos paskelbus apie Žaliąjį kursą Jungtinių Amerikos Valstijų žemės ūkio departamentas jau įvertino pasekmes, kaip tai galiausiai atsilieps Europai^[1].

O pasekmės išties bus liūdnos – maisto gamyba ES sumažės 25 procentais, tiek pat kris ir žemdirbių pajamos. Todėl, A. Macijausko įsitikinimu, tokios priemonės yra kvailos ir tų pačių tikslų esą galima pasiekti kur kas efektyviau ir nedarant žalos žemės ūkio gamybai ir net ją didinant.

Ūkininkų atstovui sunkiai suvokiama, kad plačiai nuskambėjus apie Suvalkijos nacionalinio parko steigimą, jis sužlugo vos į tą regioną nuvykus ministrui. Taip pat stebina ir apsaugos zonų išplėtimas prie paviršinių vandens telkinių. Ūkininkai piktinasi, kad visos priemonės buvo priimtos net nenorint išgirsti jų balso šiais klausimais ir apskritai su jais nesikonsultuojant.

A. Macijauskas tikina, kad ūkininkai vietoje minėtų apribojimų mažinti taršą siūlo tiesiog pasitelkti išmaniąsias technologijas bei precizinę techniką.

Aplinkos ministras teisinasi daug švaresne Baltijos jūra

Tuo tarpu ministras S. Gentvilas aiškina, kad verčiau tada nesipiktinti, jei vasarą braidant po Baltijos jūrą kojas skalaus ne skaidrus, bet žydintis vanduo, mat 70 proc. nitratų, pasiekiančių jūrą Nemunu ar Kuršių mariomis, atkeliauja būtent iš žemės ūkio veiklos^[1].

Anot S. Gentvilo, 3 ir 5 metrų apsaugos zonos iki vandens telkinių esą visada egzistavo, tik jos nebuvo kontroliuojamos. O štai taikant šias priemones, situacija pajūryje esą po metų-kitų kardinaliai pasikeis.

Visgi, ūkininkų interesus atstovaujantis A. Macijauskas nesutiko, kad visi šie reikalavimai yra būtini, mat 3 metrų atstumas esą galiojo net prie melioracijos griovių, kurie nėra upeliai, o aplinkos ministras įsigudrino išleisti įsakymą, kuriuo kai kurių sureguliuotų upelių zonos išplečiamos net iki 10-ties metrų.

Tuo tarpu A. Macijauskas akcentavo, kad taip pat pasiginčytų ir dėl ministro paminėtų 70 proc. teršalų, patenkančių į jūrą būtent iš žemės ūkio. Pasak jo, tiriant melioracijos griovių vandenį, nitratų kiekis jame buvo net penkis kartus mažesnis nei prekybos centruose parduodamame geriamame mineraliniame vandenyje.

S. Gentvilas atkirto, kad 10 metrų riba esą nustatyta ne šiaip „iš oro“, o tokią būtinybę esą parodžiusios atliktos mokslinės studijos, kuriomis remiantis būtent tokiu atstumu iki vandens žemė negali būti ariama ir tręšiama.

Ministro teigimu, draudimai palies grūdininkus, kurių ūkiai yra priklausomi nuo chemikalų ir trąšų bei apims 1 700 hektarų visoje Lietuvoje. Ministras taip pat žada nuo ribojimų nukentėjusių ūkininkų likimo valiai nepalikti ir už šią žemę jiems skirti kompensacijas, jeigu ten bus įrengti kraštovaizdžio elementai.

Kita vertus, ūkininkų atstovas A. Macijauskas kirto, kad įvairios priemonės nepadengs žemdirbių prarastų pajamų.

Žemdirbiai kyla į protesto akcijas prieš Aplinkos ministeriją

Visgi, ūkininkams pasipiktinimą kelia ir daugiau Aplinkos ministerijos sprendimų. Vasario pradžioje žemdirbiai tarė „stop“ kai kuriems šios norimiems priimti sprendimams, kurie gali kirsti per pastarųjų kišenes^[2].

Jau tąkart A. Macijauskas atkreipė dėmesį į Aplinkos ministerijos vienbalsiškumą – ši ne tik plečia aplinkosauginių reikalavimų sąrašą, bet dėl jų net nesitaria su šalies ūkininkais. Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovo teigimu, ūkininkų bus neįmanoma sustabdyti nuo protestų, jei nebus išspręsti tokie klausimai kaip daugiamečių pievų atstatymas, 4 proc. žemės, kurioje nebus galima gaminti produkcijos, laikymas, patys griežčiausi ES sėjomainos reikalavimai bei vandens telkinių apsaugos zonos.

Grūdininkai taip pat prašo spręsti ir sanitarinių zonų aplink fermas ir ūkinius objektus klausimą, mat dėl to galinti sutrikti ir ūkinė veikla.

Ministerija pateikė kitokią versiją: ūkininkai dažnai painioja apsaugos juostos ir apsaugos zonos sąvokas

Tačiau aplinkos viceministras Danas Augutis pateikė kiek kitokią versiją. Pasak jo, Aplinkos apsaugos agentūros parengta ataskaita rodo, kad šiuo metu Lietuvoje yra 63 proc. upių ir 64 proc. ežerų blogos būklės, kas reiškia, jog per pastaruosius šešerius metus geros būklės neatitinkančių vandens telkinių padaugėjo 16 proc. O štai naujais reikalavimais esą siekiama, kad pavojingos medžiagos nepatektų į vandens telkinius, o jų krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, taip pat užtikrinti vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumą.

„Ūkininkai dažnai painioja sąvokas – apsaugos juostos ir apsaugos zonos. Zonos yra daug platesnės, tačiau jose negalioja draudimai dirbti žemę, tik iš dalies ribojamas tręšimas“, – pažymėjo D. Augutis^[2].

Komentuodamas sprendimą dėl daugiamečių pievų viceministras akcentavo, kad 2014-2018 metų duomenimis, buvo suarta ar kitaip transformuota 9 proc. visų kartografinių pievų ir joms artimų buveinių, todėl labai svarbu didinti daugiamečių pievų plotus, kadangi jos geriau absorbuoja šiltnamio efektą sukeliančias dujas.

Reaguodamas į aplinkos ministro S. Gentvilo poziciją dėl Baltijos jūros švaros, kuriai numatyta paaukoti net 8 tūkst. ha dirbamų žemių už šias nemokant jokių kompensacijų, D. Augutis teigė, kad Baltijos jūros tarša ne tai, kad nemažėja, bet ir toliau didėja, todėl būtina imtis neatidėliotinų priemonių.

„Tiesioginės kompensacijos už veiklos apribojimus vandens telkinių apsaugos zonose nėra taikomos. Tačiau pagal Žemės mokesčio įstatymą paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostų žemė neapmokestinama žemės mokesčiu. 2019 m. dėl įregistruotų apsaugos juostų neapmokestinta 104,51 tūkst. ha, pakrančių juostos taip pat gali būti apskaitomos ir kaip kraštovaizdžio elementai deklaravimo metu“, – pažymėjo viceministras^[2].