Tarp garbingiausių ir seniausių valgių – duona
Daug darbo ir jėgų turėjo įdėti mūsų protėviai, kad vienas iš seniausių ir garbingiausių valgių – duona – gardžiai kvepėtų ant šeimos stalo. Vyresnių žmonių atmintyje dar likę gyvi prisiminimai apie ilgą duonos kelią nuo žemės arimo, sėjos, kūlimo, grūdų malimo iki duonos kepimo. Senoliai gerbė duoną ir to mokė savo vaikus.
Nukritusį žemėn duonos gabalėlį privalu buvo pakelti, pabučiuoti ir suvalgyti. Su duona susiję ir įvairūs prietarai. Buvo sakoma, kad duonos trupinys – tai žmogaus likimas, todėl nebuvo galima išmesti ar palikti nesuvalgyto duonos gabalėlio. Pakeleiviui užklydus į namus, kuriuose kepama duona, jo neišleisdavo iki kol ji iškeps, kad galėtų svečiui įdėti šviežios duonelės kelionėn.
Išsaugotų autentiškų senovinių sodybų, kuriose istoriją primintų tų laikų buities rakandai, kuriose dar iki šiol kvepėtų namine rugine duona turbūt belikę vienetai. Bet štai Anykščių rajone, Niūronyse, aukštaitiškoje etnografinėje dviejų galų troboje, kurioje senoliai gyveno prieš gerą 100 metų, dar ir dabar gardžiai pakvimpa namine duona. Čia jos paragauti, sudalyvauti pačiame duonos raugo paruošimo, kepimo procese atvyksta grupės keliautojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš tolimų pasaulio kampelių.
Būnant šioje vietoje žmonės sako, kad čia sustoja laikas ir apgaubia gera aura.
Šimtametėje troboje kepama duona, pasakojama apie senolių gyvenimą
Šioje sodyboje jau daugiau nei 20 metų naminę duoną kepa Nijolė Kačkuvienė. 2009 metais moters kepamai duonai buvo suteiktas tautinio paveldo sertifikatas, taip pat meistro vardas bei teisė vesti neformaliojo ugdymo pamokas norintiems išmokti kepti kaimišką naminę duoną.
Senovinis namas, kuriame vyksta duonos kepimo edukacijos, pastatytas apie 1897 metus. Sovietiniais laikais melioruojant laukus Lietuvoje buvo griaunami namai, naikinami vienkiemiai, tačiau šis namas išliko.
1990 metais jis buvo išardytas ir pervežtas į Niūronis iš gretimo Domeikių kaimo ir perduotas A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialinio muziejaus padaliniui „Arklio muziejui“.
Sodyba buvo atkurta, joje eksponuojami rakandai, baldai, indai atspindintys to meto aukštaičių buitį.
Duonos kepimo edukacijų metu N. Kačkuvienė atvykusiems pasakoja apie mūsų senolių gyvenimą, buitį, tradicijas, primena lietuvių liaudies patarles, kurias daugelis jau baigia primiršti.
„Jeigu nesaugosime tradicijų, jų ir neliks. Viena yra perskaityti knygoje, bet visai kita pamatyti savo akimis, paliesti rankomis, užuosti duonos kvapą, pajusti kaimiškos krosnies šilumą“, – tikino N. Kačkuvienė.
Pašnekovės teigimu, senovėje merginos duoną pradėdavo kepti sulaukusios pilnametystės. Mama palikdavo dukrą vieną pačią paruošti raugą, minkyti tešlą, išsikūrenti duonkepę krosnį.
Šalia įprastų duonos kepalų mergina iškepdavo ir du mažesnius. Duoną padėdavo ant stalo ir kviesdavo šeimos narius. Tada duoną raikydavo, ragaudavo.
Jei duona išeidavo skani ir gerai iškilusi, tėvas pabučiuodavo dukrą, pasodindavo ją ant suolo ir suolą atsukdavo į durų pusę. Tai buvo ženklas, kad dukra jau gali tekėti, nes duoną kepti savo šeimai jau moka.
Mažesnį kepaliuką motina nešdavosi į pirtį, vaišindavo praustis atėjusias kaimo moteris ir visoms pasakydavo, kad dukra iškepė savo pirmąją duoną, jau yra pilnametė ir laukia piršlių.
Duoną kepa pagal senovinį receptą
N. Kačkuvienė duoną kepa pagal senovinį receptą iš ruginių miltų, vandens, druskos, cukraus ir kmynų. Prieš ruošiantis duonos kepimo ritualui, iš vakaro raugas užpilamas šiltu vandeniu, įdedama trečdalis reikiamo kiekio miltų, kmynų ir paliekama nakčiai.
Anksti ryte tešla minkoma, sudedami likę miltai, šiek tiek cukraus. Duona krosnyje kepa apie 1,5 valandos.
Duonai raugti, kepti, krosniai kūrenti naudojami tik senoviniai rakandai – duonkubilis, ližė, gelda, žarstekliai žarijoms maišyti.
N. Kačkuvienė tikino, kad prieš ruošiantis kepti duoną būtina laikytis ramybės, nes duonos kepimo diena yra šventa diena.
Vykdavo rugiapjūtės
Netoli šios etnografinės sodybos Niūronyse anksčiau buvo organizuojama ir tradicinė rugiapjūtė su pjautuvais, dalgiais, palydima eisenomis dainuojant lietuvių liaudies dainas, laistantis vandeniu. Šis renginys, anot pašnekovės, pritraukdavo daug žmonių.
„Tarp jų dar anksčiau būdavo ir tų, kurie mokėjo rankose laikyti pjautuvą, kirsti rugius, rišti, kulti, tačiau dabar menančių tuos laikus likę nebedaug“, – sakė pašnekovė.
Iki dabar sodyboje, kur šeimininkauja N. Kačkuvienė, saugomas pjautuvas, kuris senovėje naudotas rugiams kirsti, surištas rugių pundas, kad atvykę svečiai, ypač jaunoji karta, turėtų galimybę susipažinti su duonos kelio istorija nuo grūdo iki stalo.
Namine lietuviška duona domisi net svečiai iš užsienio
Pašnekovė neslėpė kartais pasvarstanti, ar jos pastangos ir perduodama informacija apie aukštaičių buitį, duonos kelią yra reikalinga šių dienų žmonėms. Bet nuolatiniai būriai lankytojų apninkančias negatyvias mintis nuveja į šalį.
Vidutiniškai per metus N. Kačkuvienės vedamose edukacijose sudalyvauja per 7 000 žmonių.
Nemaža dalis iš jų – užsienio svečiai. Pastarieji apie čia vykstančias edukacijas dažniausiai susižino iš svečiose šalyse viešinčių ar dirbančių lietuvių ir užsuka į senovinėje sodyboje organizuojamas edukacijas lankydami kitus aplinkinėse vietovėse esančius turistinius objektus.
Autentišką sodybą Niūronyse žmonės taip pat gali rezervuoti ir krikštynoms, vestuvėms švęsti.
