<h2>Šiuolaikinėje visuomenėje faktai yra slepiami</h2>
<p>Muzikinė drama „Anetė“ neabejotinai turi ką pasakyti: eklektiško filmo metu žiūrovai susidurs su roko operos vaizdais bei garsais, kurie, be kita ko, perteiks išties įdomių žinučių[1]. Vis tik esminė problema ta, jog pastarosios ir netgi pati linijinė istorija daug kartų pasimeta per greitai kintantį filmo reginį. Manyčiau, kad bandymas iššifruoti siužeto logiką tarp absurdiškų įvykių ekrane yra metafora, kaip mes, kaip visuomenės atstovai, bandome įprasminti savo tikrovę (tik) pasitelkdami skaitmenines technologijas. Bet kokiu atveju, atrodo, jog filme vyksta kažkas itin reikšmingo, – tai paliekame tolimesnei diskusijai.</p>
<p>„Anetė“ kino juosta daugiausia dėmesio skiria provokuojančio komiko McHenry (Adam Driver) ir pasaulinio garso operos dainininkės Ann Desfranoux (Marion Cotillard) santykiams – jie labai greitai perauga į artimesnius, mat Ann pagimdo dukrą Anetę, kurią vaizduoja medinė marionetė. Santuoka tampa komplikuota, kai Henry karjera ilgainiui patiria sąlyginį fiasko, kol Ann tuo tarpu klesti: darosi akivaizdu, kad veikėjų santykiai nėra tarsi intymus dviejų unikalių personažų portretas, o veikiau įžymybių simbolika.</p>
<p>Šiaip ar taip, miuzikle yra dalykų, kuriuos reikia mylėti. Kadangi McHenry atrodo kaip veikėjas, įkvėptas provokuojančio performanso menininko Andy Kaufman – populiaraus bei prieštaringai vertinamo devintojo dešimtmečio komiko, apibūdinančio save „antikomiku“ – filmas yra tarsi „alternatyva“, pažeidžianti tradicinį komedijos stilių, siekiant meninės refleksijos ir evoliucijos[2].</p>
<p>Tiesa, po McHenry paviršiumi yra kažkas tamsaus. Vienoje scenoje jis pasakoja auditorijai, jog priežastis siekti komedijos karjeros yra ta, kad tai vienintelis būdas „pasakyti tiesą nežudant“. Ir šis komentaras savaime susieja šiuolaikinę visuomenę su tam tikrais faktais, kurie yra glausti dėl nesąžiningų priežasčių. Galiausiai filme yra temų, kurios skatina žiūrovą susimąstyti apie tiesos egzistavimo galimybę (arba sąmoningą jos nutylėjimą).</p>
<p>Ir visgi, esminis faktas šioje kino juostoje – įžymybių kultūros absurdas, kuris apibrėžiamas kaip jų asmeninio gyvenimo pažinimas pasauliniu mastu. Tiesa, poveikis dažnai susijęs su vartotojų interesais, kuomet žinomi žmonės naudoja šlovę, kad išpopuliarintų savo prekių ženklus ar parduotų produktus bei užsiimtų propaganda. Procesas taipogi vertinamas kaip būdas atitraukti pasauliečius nuo naujienų ir informacijos, kurios tiesiogiai veikia jų gyvenimą.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/myke-simon-atsuqim3wxo-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>„Anetė“ atkartoja realaus pasaulio absurdą</h2>
<p>Audringa Ann ir Henry sąjunga išryškinama įvairiose scenose kone viso filmo metu. Verta paminėti ir tai, kad abu personažai įkūnija skirtingas „medalio puses“, prilyginamas įžymybėms nūdienoje: dauguma pastarųjų, taip pat influencerių, neretai yra prisirišę prie individualizmo bei šlovės, dėl ko tokios asmenybės orientuojasi į masinį vartojimą.</p>
<p>Ann, tarp kitko, siekia įtikti. Tuo tarpu Henriui leidžiama būti provokuojančiam, bet tik tol, kol jo poelgis nebus pripažintas per daug banaliu, jog jo auditorija įsijaustų, – jie gi nori, kad jis juokintų, atpalaiduotų. Trumpiau tariant, populiarių žmonių manija gali būti galinga priemonė atitraukti dėmesį.</p>
<p>Negana to, Ann ir Henry turi problemų, bet pasaulis jų įžvelgti negali, jog atpažintų pavojų. Tai savo ruožtu derinama su filmo pasirinkimu, dėl kurio poros vaikas vaizduojamas lėle. Ir tai išties kliūva už akių, nes ir Ann, ir Henry savo vaiką naudoja kaip priemonę savanaudiškiems tikslams pasiekti: išnaudojimo tema čia atvira. (Žiūrovai gali nesuvokti, kodėl Anetė yra miela lėlė – kodėl ji tokia laikoma).</p>
<p>Iš esmės filmas kelia itin daug klausimų. Bet galime pasidžiaugti, kad jeigu, tarkim, esate pop bei alternatyvios muzikos gerbėjai, jums taipogi patiks melodijos, mat „Anetė“ nėra miuziklas, kurį bus lengva pamiršti.</p>
<h2>Prancūzų režisieriaus Leos Carax žaidžia su tikru ir tariamu – tiesa bei melu</h2>
<p>Taip, teatras ir vaidyba gali būti vertinami kaip „melas“, tačiau teatras taip pat yra ta vieta, kurioje galima pasakyti tiesą, kuri neretai nėra graži – ji skaudina. Šiaip ar taip, filmas „Anetė“ yra įžūlus šių idėjų tyrinėjimas: jis yra ne tik miuziklas, bet ir „muiluota“ melodrama, apimanti tam tikrus antgamtiškus elementus; filmas dargi spindi tamsia bei save naikinančia energija, kurioje emocijos yra perdėm sunkiai valdomos, dėl ko gali būti išreikštos tik daina (čia nesijaudinama dėl to, kas dirbtina, o kas ne).</p>
<p>Derėtų paminėti ir tai, jog Henry McHenry „veiksmas“ labiau panašus į meno kūrinį, kupiną priešiškumo, įniršio ir antisocialinių tendencijų. Ir visai nesvarbu, ar scenoje esanti Henry asmenybė atspindi jo tikrąjį „aš“, ar vis tik yra viena iš dirbtinų „Anetė“ įtampos šaltinių, nuginkluojančių žmones.</p>
<p>Kita vertus, komiko ir dainininkės meilės tema turi nepaprastai akivaizdų pavadinimą – „Mes taip mylime vienas kitą“ – kuris nuolatos minimas skirtingose scenose, vaikštant laukuose susikibus rankomis arba užsiimant aistringu seksu (pagarba abiems aktoriams už šio darbo atlikimą).</p>
<p>Be to, Henry pasisakymai grindžiami neapykanta jam pačiam ir savo publikai, o ta savigrauža kyla iš nepasitikėjimo savimi, galvojant: „kaip tokia graži moteris kaip Ann gali mane mylėti?“ Iš esmės čia ir gimsta paramos poreikis – miuziklai, kuriuose kūrybingi žmonės stengiasi išlaikyti pusiausvyrą, kuomet vienam iš jų sekasi prasčiau nei kitam. Juolab kad viename 2012 m. interviu su Carax buvo akivaizdžiai viliamasi vieną dieną sukurti filmą, kuris atspindės muzikos trajektoriją nenumaldomų jausmų kontekste. Ir taip, „Anetė“ kino juostoje šis sumanymas tapo neišvengiamu.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/michele-eckert-c6mhy2lxg5c-unsplash.jpg" alt="" /></p>
