Vis iš galvos neišeina energetikos lobisto postas, kuris teigia, kad dabar elektros rinka veikia puikiai ir „yra geriausias, koks tik gali būti, signalas ir investuotojams, ir gamintojams (elektros), ir vartotojams“.
Pačiame gale „vartotojai“, turbūt, paminėti neatsitiktinai. Tai parodo, kad jie šioje situacijoje niekam nesvarbūs. Teiginys, kad vartotojas gauna signalą kada vartoti yra visiškai lempinis. Paaiškinsiu kodėl. Įsivaizduokite situaciją, kad analogiškai elektros biržos kainai parduodami pieno, mėsos ar duonos produktai. Po 14 valandos sužinai kiek duonos kepaliukas kainuos rytoj – kurią valandą jis bus pigiausias, o kurią brangiausias. Ir gautųsi taip, kad kai jis pigiausias (pvz. kainuoja 0.20 EUR) – žmogus yra darbe, o po darbo kepaliukas jau kainuos 30 EUR. Kiek kainuos dar už paros žmogus nežino. Tai kaip žmogus turėtų elgtis? Atsiprašyti iš darbo, kad nusipirktų kepaliuką duonos už 0.20 EUR?
Gali būti teiginys, kad vartotojas elektros rinkoje gali pasirinkti fiksuotos kainos planus ir nereikės sukti galvos. Tačiau kuo remiantis nustatoma fiksuota elektros kaina? Ar ne prognoze kokia bus vidutinė kaina „biržoje”? Tad grįžtant prie duonos kepaliuko kainos, analogiškai galima būtų sakyti, kad žmogau pasirink – arba perki pagal valandinę kainą kai gali patekti į parduotuvę, arba pasirink fiksuotą kainą, kuri bus 20 EUR kepaliukas.
Bet to su maisto kainomis nėra – jos nešokinėja kas valanda ir nešokinėja kas dieną. Kaip, beje, nėra ir tai pačiai prekei vienos kainos skirtinguose prekybos taškuose. Turiu ne vieną maisto produktų gamintoją tarp savo klientų ir gerai žinau kaip jie vertina bet kokį kainos pakėlimą – su baime prarasti klientą.
Kitaip tariant, konkurencingoje rinkoje gamintojas visų pirma galvoja apie vartotoją. Jis supranta, kad jei nesuteiks vartotojui atitinkamo serviso (tinkamos kainos, kokybės ir šviežumo produkto), jis iš rinkos bus išmestas konkurentų. Todėl maisto gamintojas stengsis visomis išgalėmis mažinti savo vidines sąnaudas, derėtis su žaliavų tiekėjais, kad tik galėtų pateikti kuo mažesnę kainą vartotojui ir tuo pačiu ne tik išlaikyti esamą rinkos dalį, bet ir patraukti į savo pusę didesnį vartotojų ratą atimant juos iš konkurentų.
Jei elektros rinkoje tikrai veiktų lobisto minimi „rinkos dėsniai“ iš kurių išlošia vartotojas, tai visų pirma turėtų veikti „konkurencijos“ dėsniai. Jie įtakotų, kad vartotojui būtų siūloma mažiausia ir pastovi kaina, kuri leistų vartotojui naudoti elektros prietaisus ne tada, kai yra mažiausia kaina, o tada, kai to prietaiso vartotojui tikrai reikia. Pvz. kondicionieriaus nejungsi tuo metu, kai ir taip vėsu, o karštą dieną neišjungsi dėl to, kad energetikos sektorius sugalvojo pakelti kainą.
Grįžkime prie pirmo lobisto įvardinto esamos situacijos „naudos gavėjo“ – investuotojo.
Kaip „gaminančiam vartotojui“ (privačiam asmeniui arba pramonės įmonei) prie nestabilių rinkos kainų įsivertinti investicijos atsipirkimą? Atsižvelgiant į tai, kad „nepriklausomi tiekėjai“ pramušinėja „net billing“ atsiskaitymo metodą ir su jais susiję elektros energijos gamintojai daro tiesioginę įtaką biržos kainoms, prie esamo rinkos modelio galima labai lengvai „išdurti“ gaminančius vartotojus – tikslingai sumažinti kainą iki 0 EUR arba padaryti neigiamą biržos kainą saulėtu metu, o sutemus kalti 400 EUR/MWh ir tokią „gaminančio vartotojo“ investiciją nuleisti į kanalizaciją.
Tad esama „rinkos“ situacija naudinga tik stambiems elektros energijos gamintojams bei įrangos pardavėjams, kurie tikslingai šiuo metu gali „šokdinti“ biržos kainą norėdami pasigrįsti savo stumiamas iniciatyvas:
– Už kosmines kainas akumuliatorių pardavimus namų ūkiams.
– „Net metering“ atsiskaitymo būdo įstatymiškai pakeitimą į „net billing“.
– Pagrįsti vartotojams aukštą fiksuotą kainą.
– Susitarti su Valstybę dėl fiksuotos aukštos kainos už „jūrų vėjo elektrinių parko“ pagamintą elektrą.
– Turint vartotojų su fiksuota kaina įmonių grupės viduje (tarp „gamintojo“ ir „nepriklausomo tiekėjo“) pasitvarkyti finansinius srautus perpumpuojant pinigus iš vienos įmonės į kitą.
Tad gal politikai atsakytų kokį tikslą turėjo „elektros rinkos liberalizavimas“?
