Techno – sintetinis miesto ritmas
Apleistos gamyklos, daugiaaukščiai pastatai, garažai ir kitos iš pažiūros nykios bei tamsios vietos – puiki „pasala“ techno vakarėliui. Dargi įdomu tai, kad iš principo metalo pjaustymo „ritmas“, kalimo plaktuku „melodija“, skalbimo mašinos būgno skleidžiamas bildesys, tarpusavyje besiliečiančių puodų aidas ir gana šaiži bei chaotiška kaimynystėje vykstančių remonto darbų kakofonija toli gražu ne visiems iš mūsų kelia irzulį bei milžinišką ir neretai sunkiai numaldomą pyktį. Mat ganėtinai nemažai daliai žmonių – nors ir kaip keistai tai gali skambėti – tai yra bene gaivališkas oro gūsis, primenantis šokių aikštelę, kurią ketiname aplankyti jau šį savaitgalį.
Tiesa ta, kad elektroninė muzika – kaip ir kiekvienas alternatyvios („pogrindinės“) muzikos stilius – turi savo gimimo istoriją bei prasmę, dėl kurios jis skamba būtent taip bei nėra panašus į jokią kitą muzikos rūšį.
Iš esmės išties ritmingo techno skambesio šalininkai yra it kokia gentis, – subkultūra, visuomet prognozuojanti apie galimai ilgas valandas truksiantį vakarėlį, pripildytą mase netradiciniu drabužių stiliumi pasidabinusių žmonių, kone standartiškų elektroninės muzikos žanrui pritaikytų „kapotų“ kūno judesių bei noro išsiskirti iš minios ir susilieti su tamsiąja savo asmenybės puse.
Žmonės ateina ten atsipalaiduoti; tuo tarpu asmens įkūnytas to vakaro vaidmuo gali absoliučiai skirtis nuo to, kurį matome susitikę žmogų eilinį darbo dienos rytą: kartais techno muzikos gerbėjai gi dirba solidžioje advokatų kontoroje, kartais atlieka kruopštumo reikalaujantį darbą plastinės chirurgijos klinikoje ar, pavyzdžiui, užima teisėjo – padėjėjo pareigas. Ir įdomiausia yra tai, jog naktį visi skirtumai ir pažiūros tarytum ima ir ištirpsta visus suliejančioje muzikos tapatybėje, socialiniai sluoksniai absoliučiai supanašėja, na, o visi žmonės virsta nemiegančiomis plaštakėmis ir paukščiais, vykdančiais savo sielos nurodymus bei keliaujančiais į niekuomet nenuilstančios tamsos užkaborius.
Kalbant apie šio muzikinio žanro atėjimą į plačiąją visuomenę, tiesa ta, kad startą jam davė JAV muzikos prodiuseris ir didžėjus Juanas Atkinsas, kuris taip pat yra ir šio termino populiarintojas ir sumanytojas apskritai, pasakęs, jog techno – tai tarytum nauja jaunimo (dabar jau ir suaugusiųjų) popamokinės veiklos forma[1], ir galime sakyti, kad jis buvo teisus.
Muzikinės industrijos populiarinimas – žmonių laisvalaikio užimtumą didinanti iniciatyva
Aišku viena – vaikai, paaugliai ir brandūs žmonės nuolatos nesėdi namuose, – jie eina į gatves, ir, kaip galime pastebėti, kartais visai nesvarbus nustatytas tam tikrų antivisuomeniškų veiksmų ribojimas ar, pavyzdžiui, drastiškas namų arešto nuosprendis. Tuo tarpu pribrendę „muzikinio dirvožemio“ veikalai ir elektroninės muzikos virtuozai organiškai išaugino ir naują kryptį, iš kiemų ir įvairių pakampių traukiančią paauglius, prekybininkus ar net valstybes tarnautojus, norinčius naujo skambesio gyvenime ir kitokio garso, nei jiems gali pasiūlyti metai iš metų virtuvinėje bildantis magnetofonas.
Ir nors šis elektroninės muzikos formatas yra labiausiai populiarus tarp Europos menininkų, kurie, kaip daugeliui yra žinoma, šiuo metu ir dominuoja elektroninės muzikos scenoje, tačiau palaipsniui auditorijos gretos darosi vis spalvingesnės ir patrauklesnės gyvastimi tebealsuojantiems žmonėms[2].
Kita vertus, įdomu tai, jog šiuolaikinės futuristinės muzikos, kuri toli gražu nėra panaši į mūsų tėvų klausomą jaunystėje, antplūdis ir virsmas pakeitė dalies pasauliečių „klausymąsi“ ir poreikio girdėti perspektyvą: mes tapome įnoringesni, griežtesni ir žinantys, ką gi norime veikti ateinantį savaitgalį.
Tuo tarpu kol pažangios mašinos ir didelį spartumą gebantys išvystyti robotai padėjo pramonės sektoriuje dirbantiems vyresniems artimiesiems, judesio ištroškę paaugliai bei mokslų išvarginti studentai „atvėrė“ ausis sintezatoriaus garsams bei naujoviškesniems muzikos grotuvams, padedantiems kurti ekspresyviąją techno muziką, kuri nors ir patyrė permainas bei įgavo šiek tiek įvairesnių „formuluočių“ atspalvį, vis tik neretai užima pirmas vietas daugelio žmonių „playlistų“ sąrašuose.
Šiuolaikinė elektroninė muzika – milžiniškas indėlis į šokių muziką
Ar teko lankytis elektroninės šokių muzikos renginyje ir atsidurti įvykių epicentre, kuomet paklaikę iš laimės gerbėjai ir jaudulio ištroškę žmonės skandavo žinomų muzikos kūrėjų vardus bei mindžikavo keletą valandų vien dėl to, jog sulauktų, kol bus pakviesti (arba ne) į rengiamą vakarėlį?
Ne paslaptis, jog neretai didelio populiarumo ir minios lankytojų sulaukiančios „pogrindinių“ vakarėlių vietos garsėja ir tam tikrais nustatytais reikalavimais, pavyzdžiui, aprangos kodu ir pan., dėl kurių ilgai laukus gali tekti dar palaukti… Mat populiarėjančios muzikos industrija pritraukia ne tik „reivo“ subkultūros šalininkus, bet ir agresyvią eilinio siautulio geidžiančią minią. Tuo tarpu techno muzikos stilius, gebantis transformuotis į tokias subkategorijas, kaip, pavyzdžiui, „house techno“, „minimal techno“, „dark techno“ bei „hard techno“ užtikrina, jog ši ganėtinai „universali“ patirtis gali sudominti ir daugelį iš mūsų.
Aišku, jei būtume techno išgirdę prieš, tarkim, dvidešimtmetį, jo kaip dabar itin populiaraus žanro progresavimas ir kitimas būtų „kaip ant delno“, tačiau vis tik esminis ir galimai pagrindinis tikslas įvykdytas – šiandieną šis stilius puikiai įkūnija šokių muziką, kurią galime išgirsti visur, bet kur ir bet kada[3].
Kalbant apie Lietuvą, techno yra sparčiu tempu būrį žmonių apjungiantis ir tendencingai progresuojantis „užklasinės“ veiklos produktas. Tai hipnozė, trunkanti valandų valandas: vieningas ritmas, odiniai ekstravagantiško garderobo motyvai ir nenugalimas polėkis vienija visus, norinčius įsilieti į ekstazę, paremtą laukine maišatimi ir paskubomis traukiančią į tamsiausias pogrindžio gelmes. Kitaip sakant ten, kur autentiškas miesto garsas yra tikrų tikriausias – be glamūro, madingų tapatybę „įprasminančių“ niekučių ir manomų autoritetų.
Tuo tarpu šalyse, kuriose vyrauja lyčių nelygybė, rasizmas ir kitos neapykantos formos, muzikiniai festivaliai padeda bent akimirkai nuo šios priespaudos pabėgti: čia nėra socialinių lūkesčių; nėra įspūdžių valdymo; nėra komercijos; nėra išorės ir vidaus – tai greičiau abipusiu supratimu bei pagarba grįsta iniciatyva, dargi padedanti plėsti ir suvokimų ribas.
