Vieni tam paklūsta aklai, kiti – ne
Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nurodė Panevėžio savivaldybei: prie memorialo S.Neriai reikalingas paaiškinimas apie jos kolaboravimą su sovietais. Atminimo lenta P. Puzino g. 11, Panevėžyje, turi būti pakeista, pridedant paaiškinamąją informaciją.
Nurodymas buvo nedelsiant įvykdytas. „Salomėja Nėris dalyvavo įteisinant sovietinę okupaciją.“ Informacinė lenta su tokiu išgraviruotu tekstu ant P. Puzino g. 11-ojo pastato fasado pakabinta pernai gruodžio 13-ąją.
Iškabėjo tik tris savaites. Ją kažkas slapta nuėmė. Ar tai vagystė, ar nebylus keleto apgailėtinų „vatnikų“ protestas prieš patriotinės valdžios teisėtus, „tautiškai susipratusių piliečių“ audringai remiamus „istorinės atminties skaidrinimo darbus”?
Tačiau S. Nėries atminimas Panevėžyje įamžintas ne tik P. Puzino gatvėje, kur ji gyveno. V. Žemkalnio gimnazijoje ir šiandien veikia jai skirtas muziejus, poetę mokiniams kasdien primena ir jai skirta memorialinė lenta ant mokyklos fasado. Ir mokykla net nesirengia vykdyti panašių ideologinių nurodymų.
Panevėžyje S. Nėris gyveno iki 1936 mokslo metų pradžios
Iš Švietimo ministerijos gavusi vienerių metų atostogas, poetė išvyko į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos. Kartu išvyko ir jos mylimasis skulptorius Bernardas Bučas. Prancūzijoje jie įformino civilinę santuoką, nes Lietuvoje, išskyrus Klaipėdos kraštą, tuo metu galiojo tik bažnytinė santuoka.
Kaip praneša panevėžiečių portalas SEKUNDĖ, V. Žemkalnio gimnazijos direktorius Artūras Totilas nemano, kad prie S. Nėries atminimo įamžinimo mokykloje reikalingas paaiškinimas apie jos tarybinę veiklą. „Pas mus S. Nėris dirbo 1934–1936 metais. Jokių kolaboravimų tada nebuvo. Gražiausi S. Nėries eilėraščiai sukurti Panevėžyje, čia poetė ištekėjo. Kam ieškoti dar kažko? Aš pats, kaip lituanistas, į S. Nėrį žiūriu kaip į poetę. O tuo labiau, geriausia jos poezija yra iš gyvenimo Panevėžyje laikotarpio“, – pabrėžė gimnazijos direktorius Artūras Totilas.
