Bet juk seniai okupuoti
Okupantų adresai visiems žinomi – Seimas, Prezidentūra ir Vyriausybė. Jie ten seniai viską užėmė ir įsitvirtino. Užminavo prieigas, užvirino duris.
Daro viską, kad valstybei būtų tik blogiau. Ir kad galutiniame rezultate ji būtų prarasta. Nes gaus skanukų iš šeimininkų ir kaifo iš savo „lyderystės“.
Ne tik jų problema. Daugelio, narve sėdinčių ir tuo besidžiaugiančių, dar didesnis įsikalbėtas idiotizmas, skirtas „tautai ir Lietuvai išsaugoti“. Iš vidaus graužiantys protą, savanoriškai maukiami nuodai.
Po stiklinę prieš ir po valgio. Tuo gulame ir keliamės, protingi ir geri žmonės, ir tikrai lietuviai. Darykime viską, kad mūsų nebeliktų!
Sukandžiokim vienas kitą iki kaulų ir taškykimės kraujais! Vardan visiemspatikimo, Ukrainos, vardan valdžios krėslų, vardan savo niekonedarymo ramybės! vardan, vardan, vardan…
Kad tik kitiems būtų geriau, o mums – blogiau! Ar nematom, kad norėdami neprarasti valstybės praradome save?
Tapome besiblaškančiais po mums pastatytą aptvarą bepročiais, voljero lojikais, trykštančiais neapykanta?
Ir tai labai paranku okupantams.
Paradoksas tas, kad jiems naudingas Lietuvos naikinimas, bet nėra intereso tą pabaigti. Nes valstybės praradimas būtų ir jų bizniuko galas!
Todėl tęsia, bet niekada nepabaigia. Kitaip juk gali ateiti kiti! o jei pacientui pablogėja, padaro dirbtinį iš burnos į burną, iš kišenės į kišenę.
Vėl ir vėl apsimeskim, kad to nematom. Atseit nesuprantam, taip ramiau juk.
Šitiek verkšlenam, amžinai nuskriaustieji, kad žmonės išeina iš savo Tėvynės. Tipo, mūsų vis mažiau, nebus iš ko pensijoms susirinkti.
Daug baisiau, kada Tėvynė išeina iš žmonių
Vidinė emigracija, kurioje užsidaroma. Jie dar Lietuvoje, bet Lietuvos juose nebėra.
Kada valstybė išeina iš žmonių nelieka tik abejingi. Tai ne tušti kevalai, neapsigaukim.
Ten daug svetimumo jausmo ir nuoskaudų. Baimės dėl ateities, atstumtųjų pykčio ir motinos palikto vaiko širdgėlos.
O dar blogiau, kada valstybė tampa tavo laisves ir teises naikinančia, priešiška tavo šeimai ir gyvenimui jėga. Nuo kurios reikia slėptis, bijoti.
Niekas niekada nemyli to, kurio bijo. Ir niekada negina ir negins.
Tai yra pabaigos pradžia.
