Lietuvoje yra maždaug trisdešimt tūkstančių vaikų, kurie šiandien realiai negauna visos jiems priklausančios išlaikymo paramos
Tai nėra abstrakti statistika – tai žmonės, kurie gyvena nevisoje šeimoje ir turi susidurti su nuolatiniu finansiniu bei emociniu nepritekliumi. Pati didžiausia problema ta, kad Lietuvoje alimentų nemokėjimas dažnai traktuojamas kaip privati drama, kurios sprendimas paliekamas teisinėms institucijoms ir biurokratijai. Tačiau tai yra viešas klausimas, kuris turi aiškią socialinę kainą ir pasekmes.
Alimentų nemokėjimo tema netikėtai įgavo naują aktualumą, kai visuomenė sužinojo apie kelis gerai žinomus asmenis, aktyviai dalyvaujančius viešajame gyvenime, pvz. turinčius sėkmingus monetizuotus „YouTube“ kanalus arba net Seimo narius, tačiau nevykdančius savo finansinių įsipareigojimų vaikui. Tai ne pavieniai atvejai – tai iliustracija, kad galima turėti auditoriją, gyvenimą socialiniuose tinkluose, karjerą, verslus, politinę veiklą ir tuo pačiu sistemingai nemokėti alimentų. Ši situacija kelia klausimą: kodėl Lietuva toleruoja paradoksą, kuriame pilietiškumas, patriotiškumas ar viešas statusas gali egzistuoti atskirai nuo atsakomybės savo vaikams?
Šiandien Lietuva yra pasirinkusi modelį, kuriame alimentų nemokėjimo pasekmės yra beveik simbolinės. Skolos administruojamos antstolių, kartais kompensuojamos iš valstybės fondų, tačiau realūs pokyčiai vyksta labai lėtai. Sistemai labiau rūpi procesas, o ne rezultatas – vaiko teisė gauti išlaikymą kiekvieną mėnesį.
Kitos šalys šią problemą traktuoja kur kas rimčiau
Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje ir dalyje Skandinavijos šalių alimentų nemokėjimas – tai socialinės rizikos veiksnys, kurio pasekmės yra aiškios ir greitos. Žmogus, kuris sistemingai nevykdo teismo nustatytų pareigų, susiduria ne tik su finansinėmis priemonėmis, bet ir su teisių apribojimu: gali būti sustabdytas vairuotojo pažymėjimo galiojimas, apribota galimybė gauti tam tikras licencijas, veikti tam tikrose profesijose, keliauti, registruoti turtą ar verslą. Šis modelis remiasi paprastu principu: jeigu vengiate pareigos vaikui, prarandate privilegiją, kurią suteikia visuomenė.
Tokių priemonių esmė nėra bausti. Tai būdas sukurti realų, ne teorinį paskatinimą elgtis atsakingai. Net abejingiausias žmogus reaguoja ne į moralinius argumentus, o į pasekmes, kurios keičia jo kasdienybę. Kai kurių šalių statistika rodo puikų efektą – kai tik įvedami teisių apribojimai, savanoriškas mokėjimas šauna į viršų. Ne todėl, kad žmonės staiga tampa empatiški, o todėl, kad sistemai pagaliau pavyksta pasakyti: „taip toliau negali būti“.
Lietuvoje šis klausimas kažkodėl nuolat stringa diskusijose
Teigiama, kad sankcijos gali pakenkti žmogaus reputacijai ir psichologinei būsenai. Tačiau ar kas nors nuoširdžiai mano, kad vaikui, kuris mėnesių mėnesiais negauna paramos, nėra psichologinių pasekmių? Ar tikrai valstybė turi labiau saugoti suaugusio žmogaus patogumą nei vaiko teisę į stabilų gyvenimą?
Be to, Lietuva vis dar laikosi logikos, kad alimentų nemokėjimas yra „morališkai blogas“, bet ne „socialiai pavojingas“. Tai vienas iš tų atvejų, kai moralizavimas kažkuriuo metu baigiasi, o problemą toliau sprendžia tie, kurie niekada jos nesukūrė – mamos, socialiniai darbuotojai ir pan.
Jeigu valstybė rimtai žiūrėtų į vaiko teises, ji turėtų keisti paradigmą: ne skolos administravimas, o elgsenos keitimas
Tai reiškia ne begalinį bylinėjimąsi, o aiškų santykį tarp pareigos ir privilegijų. Jei nesilaikai pareigų, prarandi dalį socialinių galimybių. Ne todėl, kad visuomenė kerštinga, o todėl, kad visuomenė neturėtų finansuoti tavo pasirinkimo atsisakyti atsakomybės.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
