Daugelis tėvų atmeta galimybę mokyti vaikus patys
„Aš ne mokytojas“; „Man nesiseka matematika“; „Mokykloje man ne itin patiko humanitariniai dalykai“ ir panašiomis frazėmis teisinasi suaugusieji, perdėm garsiai reikšdami numanomą nekompetentingumą vaikų mokymo namuose atžvilgiu. Ir visgi, užkietėjusius skeptikus galime pradžiuginti, mat visos šios negatyvios prielaidos kyla iš netikslaus supratimo apie tai, kas yra išsilavinimas bei kas daro asmenį kvalifikuotą užimti mokytojo poziciją.
Pradėkime nuo to, kad klaidingai manoma, jog gebėjimas mokyti priklauso nuo patirties dėstoma tema. Žinoma, tai iš dalies gali būti tiesa, kai, tarkim, parduodate savo mokymą kaip paslaugą (siūlote privačias pamokas), bet tai nėra būtina sąlyga norint efektyviai prisidėti prie vaiko mokymosi proceso[1].
Iš esmės nesvarbu, ar esate gavęs mokytojo pažymėjimą, ar ne, tai yra tik tam tikras gebėjimo mokyti priedas. Tuo tarpu norint būti veiksniu pedagogu, viskas, ką turite mokėti, tai naudotis informaciniais ištekliais, tokiais kaip knyga bei „Google“, gelbstinčiais ieškant atsakymų į pateiktus klausimus. Trumpiau tariant, vaiko smalsumo ugdymas šioje vietoje atlieka kone svarbiausią vaidmenį, kurį tėvai neretai pajėgia patenkinti patys.
Taigi, kaip jau supratote, daugeliu atvejų norint išmokyti savo vaikus namuose, reikia tik pagrindinių paieškos sistemos naudojimosi įgūdžių bei gebėjimo tyrinėti. Galime paimti tokį pavyzdį: atžala sėdi lauke, geria šaltą gėrimą ir klausia: „Kodėl jo puodelio išorė yra šlapia?“ Momentinė suaugusiojo reakcija gali būti ir pasimetimas, kuriame galbūt palaidota gamtos mokslų paskaita, ir susidomėjimas. Galiausiai jis gi griebia vadžias į savo rankas ir bando išsiaiškinti.
Po kelių minučių išmaniųjų technologijų dėka vaikas sužino apie kondensaciją ir karšto bei šalto oro susijungimo padarinius, ir „vualia“ – mes turime atsakymą! Beje, rezultatas yra toks pat, kokį būtų gavęs ekspertas. Vienintelis skirtumas tas, kad mokinys fiksavo paiešką, ir tai, be abejo, yra privalumas, nes jis ne tik išmoko rasti atsakymą, bet ir suformuluoti tinkamą klausimą.
Informacijos ieškojimas – naudingas įgūdis
Tėvų gebėjimas naudotis šiuolaikiniais įrenginiais mokant mažuosius yra taikomas ištisiems dalykams, o ne vienkartiniams klausimams bei temoms. Aišku, suaugusiuosius, kaip žinia, dažniausiai gąsdina matematika – dalykas, kuris atrodė sudėtingas mokykloje – dėl ko jie nesijaučia pakankamai kvalifikuoti mokyti savo vaikus namuose.
Tiesa ta, jog turėdami daug nemokamų išteklių internete (pavyzdžiui, „YouTube“), galite palengvinti savo vaiko mokymąsi bet kokia tema, ir visai nesvarbu, ar patys surasite atsakymus, ar įvaldysite resursus, galinčius pamokyti už jus. Šiaip ar taip, vienas iš pagrindinių įgūdžių, kuriuos vaikai turi išsiugdyti, yra gebėjimas rasti specifinę informaciją.
Mokėjimas rasti atsakymus į klausimus visada buvo svarbus, tačiau tai ypač aktualu šiame informacijos amžiuje. Be kita ko, kaip sakė Einšteinas: „Niekada nebandyk įsiminti to, ką gali surasti knygose“; „Koleginio išsilavinimo vertė yra ne daugelio faktų išmokimas, o proto lavinimas mąstyti“[2]. Trumpiau tariant, atsakymas į beveik visus klausimus, į kuriuos atsakė žmogus, yra po ranka. Na, o raktas į puikų išsilavinimą – tokį, kuris paruošia vaiką sėkmei visam likusiam gyvenimui – yra ne faktų įsiminimas, o mokymasis pateikti teisingas užklausas.
Tai pasakytina ne tik apie aukštąjį išsilavinimą, bet ir apie švietimą apskritai: jei vaikas žino, kaip nukreipti savo smalsumą, jis galės išmokti visko, ko jam prireiks bet kuriuo metu gyvenime. Tarp kitko, toks įgūdis, sakyčiau, pranoksta standartizuoto ugdymo vertę, kadangi jį galima panaudoti norint prisitaikyti bei išmokti visko, kas yra standartizuotame švietime, ir visko, ko vaikas kada nors užsigeis išmokti.
Namuose besimokantys vaikai neretai pralenkia savo bendraamžius
Ne paslaptis, jog vaikai iš prigimties yra pasirengę mokytis: jų polinkis į žinias yra esminė mūsų, kaip rūšies, išlikimo dalis, įtakojanti su ateitimi susijusias galimybes; tuo tarpu šis natūralus poreikis yra naudingas ir namuose vaikus mokinantiems tėvams[3].
Nemaža dalis žmonių sako, kad namų mokykla yra efektyvesnė nei įprasta, o skirtumas tarp mokinių ir jų pasiekimų yra tiesiog stulbinantis: dėl jaukios atmosferos savame kambaryje, vaikai yra labiau nusiteikę mokytis – jų smalsumas išauga it ant mielių. Be to, vaikų nereikia raginti, nes pamokos tampa norimu patirti iššūkiu – tereikia leisti bėgti potyrių įkandin.
Darbas su valstybinių mokyklų mokiniais – jau visai kita istorija, mat pastarųjų noras žinoti pamažu išblėsta: 1-3 klasių mokiniai dažniausiai yra alkani naujovių; 4-6 klasių mokinius reikia šiek tiek pastūmėti; baigus vidurinę mokyklą vaikų susidomėjimas mokymusi neretai išgaruoja amžiams – niekas negali jų sujaudinti. Dėl savo taisyklių, griežtos struktūros, manijos dėl teisingų/neteisingų atsakymų ir bausmės už nukrypimą nuo kurso ji nepalieka vietos interpretavimui. Todėl galima teigti, jog mokykla neugdo smalsumo – ji jį užmuša – užkapoja negyvai.
Aišku, vidurinė mokykla yra kiek stambesnė „žuvis“ – standartai bei reikalavimai ten išties sudėtingesni, o kompetencijos lygis daug aukštesnis – tačiau, nepaisant to, nereikia jokios papildomos kvalifikacijos, jog galėtumėte mokyti gimnazistus namuose. Juolab kad turimi ištekliai yra dar platesni nei tie, kurie skirti pradinio amžiaus mokiniams. Na, o kai jie tampa savarankiškesni ir moka jais naudotis, gali dalyvauti ištisuose kursuose bei programose.
