Tikrieji talentai užgožiami mokyklinės sistemos
Blogiausia, kas gali nutikti vaikams – tai, kad pastarųjų talentai yra uždusinami mokyklinės sistemos, nesuteikiant priemonių vystyti unikalius gabumus[1].
Vis labiau įsitikinama, kad jeigu būtų palankios sąlygos nuo vaikystės domėtis savo interesais, turėtumėme stipriai pažengusią visuomenę su genijais savoje veiklos srityje. Gal iš tikrųjų atėjo laikas edukacinėms alternatyvoms?
COVID-19 pandemija ir uždaromos mokyklos privertė daugelį tėvų pripažinti, kad pagrindinė švietimo sistema netinkamai aptarnavo jų vaikus. Šiandieninis rezultatas – nemažos dalies mokinių, tėvų ir mokytojų supratimas, kad alternatyvios švietimo galimybės yra labai svarbios tiems mokiniams, kurie netelpa į tradicinių mokyklų formatą.
Pavyzdžiui, dažniau nei galite įtarti, genialiems mokiniams įprastose mokyklose iš tikrųjų sekasi prastai, kadangi jose atlyginama už „atitikimą“, bet ne skirtingą mąstymą, nepaisant to, kad talentingi jaunuoliai dažnai yra nepriklausomi mąstytojai[2].
Tikėjimasis, jog tokie vaikai atitiks „normas“, iš tikrųjų gali sukelti nepakankamų pasiekimų ir (arba) elgesio iššūkių.
Be to, kai kurie tyrėjai išsiaiškino, kad mokytojai nežino daugybės būdų, kuriais jaunimas gali parodyti, jog yra gabus ir talentingas, ir tai taip pat yra socialinio teisingumo problema.
Tarkime, daugelis elgesio būdų, dėl kurių diagnozuojamas emocinio elgesio sutrikimas, toks kaip dėmesio stokos hiperaktyvus sutrikimas (ADHD), rodo, kad tokie jaunuoliai gali būti labai kūrybingi ir talentingi, demonstruodami gabumus alternatyviu ir aplinkiniams menkai pažįstamu būdu.
Priešingai, sudarant tinkamas sąlygas nustatyti savo stipriąsias puses ir gebėjimus – mokiniai klesti, pagerėja jų gyvenimo kokybė.
Taip, dabartinė sistema marginalizuoja ir daro žalą nemažai daliai studentų.
Dėl šios priežasties turėtų būti išnagrinėtos kitos galimybės – mokymas namuose; namų ir mokyklų partnerystė; nuotolinis mokymasis; mikromokyklos arba bendruomenės mokyklos, galinčios pasiūlyti individualesnį išsilavinimą, išnaudojant unikalų potencialą.
Turime pagaliau suvokti, kad iššvaistytas potencialas kainuoja, ir labai daug.
Dirbtinis intelektas medicinoje gali lemti negrįžtamus sveikatos pažeidimus
Nemaža dalis pasauliečių kalba apie tai, kad šiuolaikinė medicina iš pradžių remiasi klaidingais principais, nes neatsižvelgia į visą subtilią žmogaus struktūrą, o tik į jo fizinį kūną. Kitaip tariant, apie psichosomatines ligos priežastis visiškai negalvojama, o dirbama tik su jos pasekmėmis.
Dėka to kyla dar vienas pavojus, slypintis dirbtinio intelekto technologijų panaudojime medicinoje.
Pavyzdžiui, jei patyręs gydytojas, pabendravęs su pacientu, vis dar sugeba, lygindamas savo gyvenimo faktus, identifikuoti tam tikrus jo ligos atsiradimo ir eigos modelius, tai dirbtinis intelektas prie bet kurio žmogaus artėja kaip į bedvasį „gydymo subjektą“. Jo užduotis – surasti pažeistą organą ir atlikti jam skirtą užduotį jį „pataisyti“.
Tuo pačiu metu nėra numatytas integruotas požiūris į gydymą, nenustatomas šalutinis vaistų vartojimo poveikis ir neatsižvelgiama į įvairių organų ir žmogaus gyvybę palaikančių sistemų sąveiką. Skirtingai nei chirurgas, AI negali matyti viso vaizdo visumos ir ištaisyti savo veiksmų susidarius nenumatytoms aplinkybėms.
Be abejo, dalyvaujant dirbtiniam intelektui, medicininės klaidos sumažinamos ar net pašalinamos, bet jo naudojimas galimai kels dar didesnę grėsmę nei vadinamasis „žmogiškasis faktorius“.
Toks mechaninis požiūris į sudėtingą energetišką būtybę negali būti naudingas su visais reklamuojamais dirbtiniu intelektu pagrįstų pažangių technologijų pranašumais.
Taigi, jei patyręs gydytojas gali akimirksniu priimti neeilinį sprendimą, siekdamas išgelbėti pacientą, dirbtinis intelektas dirbs pagal jam duotą programą, aiškiai atlikdamas savo užduotį.
Dėl to bet kokios kalbos apie proveržį medicinoje su dirbtinio intelekto pagalba neatlaiko kritikos, nes mašina iš esmės nepajėgi konkuruoti su žmogumi, turinčiu sielą ir išvystytą sąmonę; dirbtinio intelekto technologijos gali būti tik nedidelė pagalba elementariuose veiksmuose, skirtuose palengvinti gydytojo darbą.
Sveikata yra ne individualus, o politinis reikalas
Pastaraisiais metais ekspertai vėl atsigręžė į socialinius psichikos sveikatos veiksnius, mat 2000-ųjų pabaigos finansinė krizė ir COVID-19 pandemija bei nepasitenkinimas psichofarmakologija vėl padarė socialinę psichiatriją aktualią.
Šiaip ar taip, jau yra daugiau nei pakankamai įrodymų, kad socialinis ir ekonominis nepriteklius kenkia psichinei sveikatai[3].
Manoma, jog vienas iš galimų problemos sprendimo būdų būtų visuotinių bazinių pajamų įvedimas. Tokios garantuotos pajamos padėtų žmonėms išbristi iš skurdo, sudarytų galimybes socialiniam judėjimui ir leistų bendrauti su savo bendruomenėmis.
Tiesą sakant, įdomu tai, kad universaliųjų bazinių pajamų versija buvo aprašyta kai kuriuose leidiniuose, kuriuose buvo rekomenduojamos prevencinės psichikos sveikatos strategijos dar septintajame dešimtmetyje. Neseniai atlikta metaanalizė taip pat parodė, jog garantuotų pajamų programos neabejotinai pagerintų psichinę sveikatą.
Negana to, drastiškai sumažinus vidurinio išsilavinimo išlaidas (arba visiškai panaikinus mokesčius už mokslą, kaip tai buvo daroma Škotijoje), kartu investuojant į švietimą nepasiturinčiose bendruomenėse, būtų galima padidinti socialinį mobilumą ir sumažinti daugelio patiriamą beviltiškumo jausmą.
Akivaizdu, jog tikrasis prioritetas yra ne tik vaikų unikalumo ugdymo bei žmogiškumo technologiniame amžiuje pokytis, bet ir bandymas pritaikyti tinkamus politinius sprendimus, lemiančius sveikatą ir visapusišką sėkmę.
