<h2>Afroamerikiečių bendruomenė pasigenda reprezentacijos teatro scenoje</h2>
<p>Teatras gali pasirodyti tarsi visiškai atskira, likusiam pasauliui nepriklausanti erdvė, kurios neveikia šių laikų kasdienybės problemos ir iššūkiai, kur laikas sustoja ir vėl pradeda tekėti tik ant scenos pradėjus naują istoriją. Juk istorijos ir veikėjai iš Antikos laikų ar viduramžių intrigų sūkurio, nėra paliesti šiandienos negandų ir neramumų.</p>
<p>Ne paslaptis, kad vieni geriausių pasaulio spektaklių yra pastatyti remiantis kelių šimtų metų senumo literatūriniais kūriniais, kurie, nors ir nepraranda savo vertės bėgant metams, tačiau kartais, nevisiškai tikslingai atspindi, pavyzdžiui, gyvenimą 2021-aisiais. Juk „Hamleto" istoriją sunkiai įsivaizduotume pandemijos ar įtemptų karinių konfliktų fone. Kita vertus, menas tuo ir ypatingas, kad tiek daug istorijos yra paliekama kiekvieno interpretacijai.</p>
<p>Supratus, jog klasikos kūrinių adaptavimas ir pritaikymas šiuolaikiniam žiūrovui yra dar sąlyginai tuščia ir neužpildyta rinka, „Mawa" teatro trupė, įsikūrusi Londone nusprendė į teatro pasaulį įnešti šiek tiek triukšmo. Ir įnešė, tikriausiai net daugiau nei planuota, Šekspyro teatro grupė yra tikrai išsiskirianti: visos moterys, visos afroamerikiečių kilmės, pasiryžusios atstovauti savo rasę bei kultūrą ne tik kasdieniuose gyvenimuose, tačiau ir teatro scenoje, o tai neabejotinai atkreipė dėmesį.</p>
<p>Aktorės Maisey Bawden, Gabrielle Brooks, Danielle Kassarate ir Jade Samuels tikina, kad priešingai nei galbūt daugelis mano, jos nesiruošia kritikuoti kultinių klasikos darbų, eiti prieš teatro tradicijas ar užkurti kažkokius rasinius karus: veikiau priešingai, jos parodyti, kokie klasikos kūriniai yra universalūs bei tinkami bet kokiam laikmečiui, bet kokiai etninei grupei ar kultūrai.</p>
<p>Moterys tikisi, jog jų vaidinimai palies tiek afroamerikiečių bendruomenės dalį, kuri domisi teatru, tačiau yra akivaizdžiai menkiau reprezentuojama, tiek visas kitas rasines bei kultūrines mažumas[1]. Iš tiesų, tyrimai rodo, kad net 92 procentai prestižinių teatrų vadovų yra baltieji vyrai, tad aktorės tikisi ir atstatyti tam tikrą disbalansą bei įkvėpti tam tikroms permainoms.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jessica-felicio-fjvxueyf1aa-unsplash.jpg" alt="Afroamerikiečių reprezentacija" /></p>
<h2>Aktorės yra pasiruošusios kritikos lavinai</h2>
<p>Ši keturių moterų idėja gimė 2020-aisiais, kai afroamerikiečių bendruomenė išgyveno ne vieną smūgį ir pasaulinį dėmesį prikausčiusį įvykį, o didmiesčių gatvėse aidėjo protestuotojų balsai. Už meną bei artistiškumą trupėje atsakinga M. Bawden teigia, kad tarsi prisijungdamos prie „Black Lives Matter" protesto akcijų, kurios vyko bene visame pasaulyje, aktorės nusprendė akcentuoti tam tikrą rasinę takoskyrą ne tik gyvenime, bet teatro scenoje:</p>
<blockquote>
<p>„Šekspyras yra viena pagrindinių britiškojo meno dalių, daugelį metų atspindinti ir politinę situaciją, todėl jo darbai turėtų būti vis iš naujo atkuriami ir atskleidžiami kitoms akims ir pasaulėžiūroms"[2].</p>
</blockquote>
<p>Komanda viliasi, kad auditorija suvoks Šekspyro daugialypumą, o žiūrovas pastebės, kad klasika nėra susijusi nei su politinėmis ideologijomis, nei su kultūra ar rase: tai veikiau universalus ir vienijantis meninis vienetas.</p>
<p class="">„Mawa" teatras savo darbo vaisius pristatys rugpjūčio pabaigoje, tačiau dar ne teatro scenoje, o trumpų filmukų pavidalu, kuriuos bus galima peržiūrėti ir naudojantis turinio dalijimosi platformomis. Taip skatinama teatrą pristatyti ir padaryti prieinamą vis plačiajai auditorijai. Trumpametražiai filmai kurti bendradarbiaujant su „Talawa" teatro trupe ir turėtų atspindėti afroamerikiečių bei britų kultūrų mišinį, kartu, paliečiant ir moteriškumo stygas.</p>
<p class="">Tiesa, teatro grupės įkūrėjos į savąjį revoliucinį projektą nežvelgia pro rožinius akinius ir suvokia, kad sulauks nemažai kritikos:</p>
<blockquote>
<p class="">„Kol kas, viskas buvo pakankamai pozityvu, kas yra tikrai šaunu. Vis tik, mes suvokiame, kad sulauksime negatyvios kritikos ir reakcijų, ir suprantame, kad visuomenei gali būti sunku suvokti, kam šito projekto iš viso reikia. Visgi, pasikeitimai ir permainos teatro scenoje yra gyvybiškai svarbios ir būtinos".</p>
</blockquote>
<p class="">Ar toms permainoms pritars gana kritiška britų teatro bendruomenė bei žiūrovai, kol kas aišku nėra, tačiau pasikeitimai užkoduoti net pačiame „Mawa" pavadinime, kuris išvertus iš čevų kalbos reiškia rytojų.</p>
<p class=""><img src="77_CDN_URL/images/jon-tyson-1l7ybdcqssu-unsplash.jpg" alt="Afroamerikiečių kultūra mene" /></p>
<h2>Vis daugiau teatrų tampa socialinių ir politinių problemų balsais</h2>
<p>„Mawa" nėra vienintelis afroamerikiečių teatras Didžiojoje Britanijoje. Jau anksčiau minėta trupė „Talawa" susikūrė dar 1986-ais ir žiūrovų širdis papirko novatoriškais scenarijais, kurie apima tiek afroamerikiečių bendruomenės aktualijas, tiek ir atspindi kitų mažumų gyvenimą Didžiojoje Britanijoje. Šiandien tai didžiausias afroamerikiečių teatras pasaulyje.</p>
<p>Tiesa, trupės atstovai ne kartą tikino, jog neturi tikslų skaldyti visuomenės ar iššaukti kažkokių kontraversijų, veikiau siekia parodyti, jog teatras yra saugi ir neutrali vieta, ir tik tokioje vietoje gali augti menininkas bei pati kultūra[3].</p>
<p>Iš tiesų, tokios teatro aktorių grupės gali padėti išspręsti bent jau Jungtinėje Karalystėje gyvą rasinės lygybės stokos problemą. Vos 12% visų kultūros sektoriuje dirbančiųjų yra afroamerikiečiai, tik 9% jų užima vienokias ar kitokias vadovaujančias pareigas. „Ofcom" tyrimas parodė, kad tokia atskirtis pastebima ir kine, ir televizijoje bei kitose meno srityse, dėl to, milijonai žmonių gali jausti tam tikrą atskirtį ir kultūrinės reprezentacijos stoką.</p>
<p>Tai, kad sparčiai socialines bei politines problemas spręsti užsideganti visuomenė vis dar nepaveikė stagnatoriško britų visuomenės požiūrio į rasę gali būti siejama ne tik su stereotipiniu snobiškumu ir polinkiu į rasizmą, bet ir su mitais, kurie vis dar gyvi visuomenėje.</p>
<p>Ne vienas žmogus vis dar laikosi stereotipinio požiūrio apie „aukštąją" ir „žemąją" kultūrą ir tai, kas joms yra priskiriama[4]. Vis dar manoma, kad į teatro sales privilioti afroamerikiečius yra sudėtingiau, nei pavyzdžiui, sukviesti juos į repo koncertą. Toks požiūris visuomenės narius suskirsto į atskiras kategorijas ir net meno fone verčia lygintis, konkuruoti ir kritikuoti, nors iš ties, būtent kultūra bei menas mus turėtų suvienyti.</p>
