AFRID dažniausiai išsivysto ankstyvoje vaikystėje
Apytiksliai 1–5 % pasaulio gyventojų kenčia nuo valgymo sutrikimų, apie kuriuos, deja, žino nedaugelis[1].
Vienas iš jų – menkai žinomas ir išties ekstremalus AFRID (angl. Avoidant/restrictive food intake disorder) – valgymo vengimo / ribojimo sutrikimas, kuris, jei nebus kontroliuojamas, gali turėti didelį poveikį žmogaus gyvenimui ir sveikatai. Kita vertus, nepaisant jo rimtumo, mes vis dar labai mažai žinome, kas jį sukelia, todėl sunku sukurti veiksmingus gydymo būdus.
Šiaip ar taip, kai kuriuose tyrimuose buvo atskleista, jog genetiniai veiksniai vaidina svarbų vaidmenį jo vystymuisi. Ir šis rezultatas, laimei, priartina prie AFRID priežasčių supratimo.
Derėtų paminėti, kad AFRID pirmą kartą buvo apibrėžiamas kaip valgymo sutrikimas dar 2013 m., nustatant, jog žmonės, sergantys šia liga, renkasi pernelyg ribotą maisto įvairovę arba / ir itin mažą maisto kiekį. Tačiau, palyginti su žmonėmis, turinčiais kitų valgymo sutrikimų, tokių kaip nervinė anoreksija, šį maisto apribojimą lemia ne nepasitenkinimas kūnu ar noras numesti svorio.
Vietoj to, tokie asmenys gali apriboti maisto kiekį dėl jutiminio pasibjaurėjimo tam tikriems skoniams, kvapams ir tekstūroms, mažo apetito, taip pat traumuojančių valgymo patirčių, tokių kaip užspringimas maistu ir skrandžio bei žarnyno skausmo baimė.
Šis apribojimas yra toks ekstremalus, kad dėl jo mažėja svoris, atsiranda vitaminų ir mineralų trūkumas ir gali sutrikti kasdienis žmogaus gyvenimas.
Svarbiausia tai, jog sutrikimas paveikia tiek vyrus, tiek moteris, kol kiti valgymo sutrikimai, tokie kaip nervinė anoreksija ir nervinė bulimija, dažniau pasireiškia mergaitėms ir moterims. Be to, priešingai nei kiti valgymo sutrikimai, AFRID dažniausiai išsivysto ankstyvoje vaikystėje.
Genetika yra pagrindinis sutrikimo veiksnys
Žinome, kad kitiems valgymo sutrikimams nemažą įtaką daro žmogaus genetika[2]. Todėl labai tikėtina, jog genetiniai veiksniai taip pat gali iš dalies paaiškinti, kodėl vieniems žmonėms išsivysto AFRID, o kiti to išvengia.
Ir iš tiesų, tvirtinama, kad šis sutrikimas yra vienas iš labiausiai paveldimų psichikos sutrikimų – maždaug 85 % tikimybė. Palyginimui, autizmo paveldimumas yra 79-84 %, o ADHD – 76-89 %. AFRID paveldimumas yra netgi didesnis nei nervinės anoreksijos (48–74 %), nervinės bulimijos (55–61 %) ir persivalgymo sutrikimo (39–57 %).
Kalbant apie gydymą, kuris, akivaizdu, nūdienoje yra labai aktualus, šiuolaikiniai atradimai gali padėti sumažinti stigmą ir kaltinimą. Kitais žodžiais tariant, juk žmogus nesirenka vystyti AFRID. Tačiau faktas, kad jo paveldimumas yra mažesnis nei 100 % taip pat rodo, jog ne tik genai gali tai sukelti; kiti veiksniai, tokie kaip labai stiprus užspringimas maistu ar sunkios alerginės reakcijos irgi gali paskatinti šio valgymo sutrikimo vystymąsi.
Vis dėlto galime pasidžiaugti, kad šiuo metu kuriami nauji gydymo būdai, naudojant kognityvinę elgesio terapiją ir šeimos terapiją, nors šie metodai dažniausiai sutelkiami į simptomus, o ne į pagrindines (šaknines) priežastis.
Tikėtina, kad mėginant geriau suprasti, kas visa tai sukelia, įskaitant pagrindinę sutrikimo biologiją, ilgainiui turėsime galimybę atrasti geresnius gydymo metodus.
Lietuvoje vis dar labai mažai apie tai žinoma
Apie 80 % sutrikusios raidos vaikų turi vienokių ar kitokių mitybos sutrikimų[3].
Dažnai girdime autistiškų vaikų tėvų skundus: „Mano vaikas valgo tik kelis produktus“; „Vaikas kelionėje minta vien keptomis bulvytėmis“; „Negalime jam įsiūlyti kito gamintojo sulčių“ ir pan. Galbūt tai ARFID valgymo sutrikimas, apie kurį Lietuvoje vis dar labai mažai žinoma?
Anksčiau tai buvo vadinama „selektyvaus valgymo sutrikimu“ arba „kūdikystės ar ankstyvos vaikystės valgymo sutrikimu“. Pakeitus pavadinimą, praplėsta ir pati diagnozė.
Taip, vaikai dažnai išrankūs maistui, bet tai nereiškia, jog jiems būdingas ARFID sutrikimas. Šiuo atveju būtina sužinoti tikslią diagnozę prieš imantis konkrečių praktinių veiksmų, apimančių šias kategorijas.
Pirmiausia reikia suprasti, kad ARFID sutrikimą turintis vaikas nevalgo ne todėl, kad yra išlepęs, o dėl to, jog turi mitybos sutrikimą – tuo įsitikinti, be abejo, padės specialistas.
Į lėkštę vienu metu stenkitės dėti tik vieną produktą, kad netraumuotumėte vaiko. Jei toleruoja, galima įdėti kelis produktus.
Geriau įdėkite mažiau nei per daug. Vaikui per didelė porcija lėkštėje gali sukelti nerimą.
Atkreipkite dėmesį, kas bendro tarp vaiko valgomų ir nevalgomų maisto produktų – skonis, tekstūra, kvapas, temperatūra, forma, spalva, pakuotės spalva ir pan. Pagal tai parinkite panašiausius produktus.
Vaikai dažnai renkasi (atpažįsta) maistą pagal formą. Traputis ir pusė trapučio jam gali atrodyti du skirtingi produktai. Tokiu atveju verta pratinti valgyti tuos pačius produktus, bet kitokios formos.
Vaikai neretai pajunta nerimą vos pamatę maistą. Tad pirmiausia būtina pašalinti ar bent sumažinti patiriamą nerimą. Lengvesniais atvejais užtenka strategijos „pauostyk, pabučiuok, palaižyk“. Vaikui naudinga išmokti išspjauti nepatikusį maistą – tai gali žymiai sumažinti jo nerimą. Tuo tarpu kai nerimas labai stiprus, naudinga tiesiog žaisti su maistu: iš uogų ir vaisių pasidaryti kvapnių dažų, duonos lazdeles naudoti kaip kardus, iš duonos skrebučių padaryti palapinę mažai lėlytei ir pan.
Siūlant maistą negalima taikyti jokios psichologinės, tuo labiau fizinės prievartos. Net mamos nervingumas, nerimas bei bloga nuotaika gali padidinti vaiko nerimą prie stalo. Jis gali atsisakyti valgyti ne tik naujus produktus, bet ir tuos, kuriuos jau valgė.
Negalima bandyti apgauti. Pavyzdžiui, įmaišyti jo nevalgomo produkto į tai, ką valgo. Ne tik rizikuojate, kad vaikas gali atsisakyti ir to produkto, kurį valgė, bet ir galite prarasti jo pasitikėjimą jumis.
Jei yra galimybių, naudokite druską. Druska stimuliuoja seilių gamybą ir skatina alkį. Kas nors traškaus ir sūraus paruošia burną valgymui. Dauguma vaikų mėgsta druską.
Paieškokite patinkančio padažo ir juo skaninkite maistą.
Taikykite atlygio sistemą. Tam puikiai tinka lipdukų lentelė. Kiekvieną dieną bandykite vieną produktą, kol vaikas pradės jį valgyti nuolat.
Mitybą bandykite gerinti ryte arba per pietus, kol vaikas nėra išvargintas dienos sensorinių iššūkių.
Valgant aplinka turėtų būti rami, atpalaiduojanti. Jei vaikui patinka, gali skambėti rami muzika. Tėvai turi būti besišypsantys, atsipalaidavę.
Nesitikėkite greitų rezultatų. Sudėtingais atvejais gali prireikti net pusmečio ar daugiau, kad vaikas pradėtų valgyti naują produktą.
Šie patarimai gali padėti. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus. Svarbiausia užtikrinti, kad vaikas gautų pakankamai kalorijų.
Galų gale, tėvams ne ką mažiau turėtų rūpėti, jog jų atžala būtų laiminga, o ne kad lėkštė nuolatos būtų tuščia, – pasitelkus teigiamas emocijas, kantrybę, laiką, pažinus vaiko poreikius ir galimas išrankumo priežastis, įmanoma pasiekti gana gerų rezultatų.
