Italijos duomenimis, nuo 2022 metų pabaigos su Vokietija susiję gelbėjimo laivai į šalį atgabeno apie 27 tūkst. migrantų
Italijos ir Vokietijos ginčas dėl migracijos Viduržemio jūroje įgauna naują finansinį matmenį. Italijos vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad nuo Giorgios Meloni vyriausybės darbo pradžios 2022 metų spalį Vokietijos nevyriausybinės gelbėjimo organizacijos į Italijos uostus atgabeno apie 22 500 migrantų.
Per tą patį laikotarpį privačiais gelbėjimo laivais Italiją iš viso pasiekė apie 42 300 žmonių. Vadinasi, vien Vokietijoje įsikūrusioms organizacijoms Roma priskiria daugiau kaip pusę visų migrantų, kuriuos į Italiją atgabeno nevyriausybiniai gelbėjimo laivai.
Italijos skaičiavimu, Vokietijos dalis yra dar didesnė. Maždaug 4 500 žmonių į Italiją atplukdė kitų Europos šalių organizacijos, kurių laivai plaukiojo su Vokietijos vėliava. Sudėjus abi kategorijas gaunama apie 27 tūkst. migrantų – beveik du trečdaliai visų per šį laikotarpį privačiais gelbėjimo laivais į Italiją atvykusių žmonių.
Būtent šiais duomenimis Italijos vyriausybė grindžia reikalavimą, kad Berlynas prisiimtų dalį finansinės atsakomybės. Kol kas konkrečios kompensacijos sumos Roma viešai nepaskelbė.
Matteo Piantedosi atsisako priimti iš Vokietijos grąžinamus migrantus, kol nebus susitarta dėl išlaidų
Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Piantedosi pareiškė, kad Vokietija turėtų finansiškai prisidėti prie migrantų priėmimo išlaidų. Roma šį klausimą sieja su kitu ilgai trunkančiu ginču – Vokietijos noru grąžinti Italijai žmones, kurie pirmą kartą į Europos Sąjungą pateko būtent per Italijos teritoriją.
Berlynas šiuo metu ketina perduoti Italijai tris asmenis, kurie iš pradžių pateko į ES per Italiją, vėliau nukeliavo į Vokietiją ir ten paprašė prieglobsčio. Pagal ES prieglobsčio taisykles tokiais atvejais už prašymo nagrinėjimą tam tikromis sąlygomis gali būti atsakinga pirmojo atvykimo valstybė.
Tačiau M. Piantedosi leido suprasti, kad Italija nenori pradėti tokių žmonių priėmimo iš Vokietijos, kol nebus išspręstas finansinės atsakomybės klausimas. Italijos pusė net svarsto galimybę Vokietijos atsiųstų migrantų neįleisti ir nedelsiant grąžinti atgal.
Italijos ir Vokietijos vidaus reikalų ministrai M. Piantedosi ir Alexanderis Dobrindtas toliau derasi dėl kompromiso. Kol kas bendro sprendimo nepaskelbta.
Nuo birželio galiojančios naujos ES migracijos taisyklės neišsprendė ginčo, kas turi prisiimti pagrindinę atsakomybę
2026 metų birželį visoje Europos Sąjungoje pradėtas taikyti prieš dvejus metus priimtas Migracijos ir prieglobsčio paktas. Juo siekiama suvienodinti prieglobsčio procedūras, paspartinti sprendimus pasienyje, efektyviau grąžinti teisės pasilikti negavusius žmones ir aiškiau paskirstyti atsakomybę tarp valstybių.
Tačiau pagrindinis principas išliko: didelę atsakomybės dalį ir toliau prisiima valstybė, per kurią prieglobsčio prašytojas pirmiausia pateko į Europos Sąjungą. Italijai, Graikijai, Ispanijai, Maltai ir Kiprui tai jau daugelį metų yra vienas didžiausių nesutarimų su šiaurės Europos valstybėmis.
Naujoji sistema numato ir solidarumo mechanizmą. Valstybės gali priimti dalį migrantų iš didžiausią spaudimą patiriančių šalių, prisidėti finansiškai arba suteikti kitokią pagalbą. Teoriškai tai turėtų sumažinti naštą išorines ES sienas turinčioms valstybėms.
Praktikoje ginčas niekur nedingo. Italijos pozicija dabar yra tokia: jeigu su Vokietija susijusios organizacijos iš Viduržemio jūros reguliariai gabena žmones į Italijos uostus, Berlynas neturėtų tikėtis, kad visas jų priėmimo išlaidas padengs viena Roma.
Konfliktas dėl Vokietijos gelbėjimo organizacijų prasidėjo dar 2023 metais ir jau tada supriešino Romą su Berlynu
Dabartinis ginčas turi ilgesnę istoriją. Dar 2023 metais G. Meloni vyriausybė griežtai kritikavo tuometinės Vokietijos valdžios sprendimą valstybės lėšomis remti nevyriausybines organizacijas, vykdančias migrantų gelbėjimo operacijas Viduržemio jūroje.
G. Meloni tuometiniam Vokietijos kancleriui Olafui Scholzui rašė, kad apie finansavimą sužinojo „su nuostaba“. Italijos valdžia tvirtino, kad Berlynas finansuoja organizacijas, kurios vėliau išgelbėtus žmones atgabena būtent į Italiją, taip sukurdamos papildomų išlaidų Italijos priėmimo sistemai.
Vokietijos valdžia laikėsi priešingos pozicijos. Berlynas argumentavo, kad žmonių gelbėjimas jūroje yra teisinė ir humanitarinė pareiga, o privačios organizacijos užpildo spragą ten, kur nepakanka valstybinių ar europinių gelbėjimo pajėgumų.
Situacija pasikeitė 2025 metais, kai Friedricho Merzo vadovaujama Vokietijos vyriausybė nutraukė maždaug 2 mln. eurų per metus siekusį finansavimą nevyriausybinėms Viduržemio jūros gelbėjimo organizacijoms. Tačiau Italijos dabar pateikiami duomenys apima ilgesnį – nuo 2022 metų spalio – laikotarpį.
Matteo Salvini ragina Vokietiją ir Ispaniją „sutramdyti“ gelbėjimo organizacijas, tačiau pačios organizacijos kaltinimus atmeta
Italijos vicepremjeras ir infrastruktūros ministras Matteo Salvini į ginčą įsitraukė dar griežtesne retorika. Jis paragino Vokietijos ir Ispanijos vyriausybes kontroliuoti savo šalyse veikiančias nevyriausybines gelbėjimo organizacijas ir neleisti joms vežti migrantų į Italijos krantus.
G. Meloni vyriausybė nuo 2023 metų nuosekliai griežtina privačių gelbėjimo laivų veiklos taisykles. Jiems nurodoma po gelbėjimo operacijų plaukti į paskirtus uostus, kurie kartais yra už šimtų kilometrų nuo centrinės Viduržemio jūros dalies, o už taisyklių nesilaikymą laivai gali būti laikinai sulaikomi.
Nevyriausybinės organizacijos šią politiką kritikuoja. „Sea-Watch“, „Sea-Eye“, „ResQship“ ir kitos organizacijos teigia, kad jų užduotis yra gelbėti nelaimės jūroje ištiktus žmones ir kad pagal tarptautinę jūrų teisę pagalba turi būti suteikiama nepriklausomai nuo žmonių pilietybės ar migracinio statuso.
Teismuose Italijos valdžios kaltinimai gelbėjimo organizacijoms ne visuomet pasitvirtino. 2024 metais Sicilijos teisėjas nutraukė septynerius metus trukusią bylą prieš kelias organizacijas, kurios buvo kaltintos bendradarbiavimu su žmonių gabentojais, nusprendęs, kad pagrindo perduoti bylą teismui nėra.
Viduržemio jūroje 2026 metais jau žuvo arba dingo mažiausiai 872 žmonės
Politinis ginčas vyksta viename pavojingiausių pasaulio migracijos maršrutų. Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, centrinėje Viduržemio jūros dalyje šiemet jau žuvo arba dingo mažiausiai 872 žmonės. Tai tik dokumentuoti atvejai, todėl tikrasis aukų skaičius gali būti didesnis.
Neseniai Italijos humanitarinė organizacija „Emergency“ pranešė apie septynis žuvusiuosius perpildytame laive prie Libijos krantų. 57 žmonės buvo išgelbėti, du jų buvo kritinės būklės. Vokietijos organizacijos „Sea-Watch“ ir „ResQship“ taip pat pranešė Viduržemio jūroje radusios žmonių kūnus.
Nevyriausybinės organizacijos būtent šiais atvejais grindžia savo poziciją, kad gelbėjimo laivų ribojimas gali didinti žūčių skaičių. Italijos valdžia atsako, kad gelbėjimas jūroje negali tapti nuolatiniu migracijos į ES mechanizmu ir kad didesnė atsakomybė turi tekti migrantų kilmės, tranzito bei kitoms Europos valstybėms.
Todėl ginčas tarp Romos ir Berlyno jau seniai nebėra vien apie tris į Vokietiją patekusius prieglobsčio prašytojus. Jis paliečia esminį ES migracijos politikos klausimą: kas turi mokėti už žmonių priėmimą, kai juos tarptautiniuose vandenyse išgelbsti vienos valstybės organizacija, o išlaipinti jie atsiduria kitos valstybės teritorijoje.
Šaltiniai
Euronews. (2026). Italy demands compensation from Germany over migrant arrivals. https://www.euronews.com/my-europe/2026/08/18/italy-demands-compensation-from-germany-over-migrant-arrivals
Reuters. (2025). Germany scraps funding for sea rescues of migrants. https://www.reuters.com/world/germany-scraps-funding-sea-rescues-migrants-2025-06-26/
Sea-Watch. (2026). Civil sea rescue in the Mediterranean. https://sea-watch.org/en/
DAO narių vertinimas
Straipsnio publikavimą patvirtino 4 iš 5 priskirtų DAO narių
Straipsnis aiškiai pateikia aktualią informaciją apie Italijos ir Vokietijos santykius migracijos klausimais, todėl jis yra vertingas ir suprantamas paprastam skaitytojui.
Straipsnis pateikia aktualią informaciją apie Italijos migrantų problemas ir reikalavimus Vokietijai, be to, jis yra tikslus ir nešališkas, todėl atitinka etikos normas.
Straipsnis apie Italijos reikalavimus Vokietijai dėl migrantų išlaikymo yra aktualus, tačiau jis labiau orientuotas į tarptautinius santykius ir migracijos politiką, o ne tiesiogiai į Lietuvos auditoriją. Dėl to jo reikšmingumas Lietuvai yra ribotas.
Straipsnis pateikia svarbią informaciją apie migrantų situaciją Italijoje ir Vokietijos vaidmenį, kas yra aktualu Europos politikos kontekste. Jame nagrinėjamos problemos ir galimi sprendimai, todėl jis turi visuomeninę naudą.
Straipsnis pateikia faktinę informaciją apie migrantų situaciją Italijoje ir Vokietijos vaidmenį, neskatindamas nepagrįsto nerimo. Jis išlaiko objektyvų toną ir siūlo galimus sprendimus, kas yra psichologiškai saugu.
