
Trys būdai, dėl kurių nesutaria kavos mėgėjai
Tekste išskiriami trys plačiai aptariami ruošimo būdai. Pirmasis remiasi šaltu vandeniu: kava išmaišoma, tada lėtai užverdama, o procesas kartojamas tris kartus, kad, kaip teigiama, pilnai atsiskleistų aromatai. Pabaigoje siūloma dvi minutes palaukti, kad nusėstų tirščiai.
Antrasis variantas apibūdinamas kaip „pusiau šilto vandens“ metodas. Jo pradžioje pusė vandens užverdama, tuomet dedama kava, vėl šildoma, kol ji pradeda kilti. Cukrus, remiantis šiuo aprašymu, įmaišomas tik pabaigoje.
Trečiasis būdas siejamas su cezve, tradiciniu turkišku kavos indu. Jame kava ir cukrus dedami kartu, o mišinys ant silpnos ugnies kaitinamas, kol sukyla. Šis veiksmas kartojamas tris kartus, nes būtent taip, kaip nurodyta tekste, siekiama sodresnio skonio.
Turkas pateikė savo „oficialų“ turkiškos kavos receptą
Ginčui įsisiūbavus, turkas pats įsikišo ir, jo teigimu, išdėstė tikrąjį paruošimo būdą. Jis sakė: „Reikia dėti po du arbatinius šaukštelius kavos kiekvienai puodelio porcijai, sumaišyti ir tada dėti ant mažos ugnies“.
Toje pačioje citatoje jis pridūrė: „Kai kava sukyla ir atsiranda burbuliukų, ją jau galima tiekti.“ Vyras savo metodą pristatė kaip autentišką turkiškos kavos ruošimą, kuriame svarbiausia yra lėtas kaitinimas ir paprastumas.
Turkiškos kavos ritualą lemia tradicija ir įpročiai
Tekste turkiška kava apibūdinama ne tik kaip gėrimas, bet ir kaip ritualas, siejantis kartas Balkanuose ir už jų ribų. Būtent dėl šios tradicinės prasmės ruošimo detalės tampa ginčo objektu, o autentiškumas virsta ne mažiau svarbia tema nei pats skonis.
Skirtingi metodai čia pateikiami kaip skirtingų įsitikinimų išraiška, o ne vien techninis pasirinkimas. Vieni remiasi kartotiniu virimu, kiti renkasi pusiau šilto vandens schemą, treti laikosi lėto virimo cezvėje, ir kiekvienas variantas pretenduoja į tikrumą.