Teiginiai apie „nemokamų tyrimų pabaigą“ neatitinka realios paciento patirties
Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje pasirodė teiginių, leidžiančių manyti, esą nuo 2026 metų nemokami kraujo ir kiti laboratoriniai tyrimai pacientams taps sunkiau prieinami arba apskritai jų „nebebus“. Tačiau vertinant situaciją iš paciento perspektyvos, šis pasakojimas ir galimos interpretacijos prasilenkia su realybe.
Svarbu priminti paprastą, bet diskusijose nuolat pamirštamą faktą: Lietuvoje pacientas niekada negalėjo savo nuožiūra ateiti ir nemokamai pasidaryti kraujo ar kitų laboratorinių tyrimų. Nei iki šiol, nei dabar. Nemokami tyrimai visada buvo skiriami tik gydytojo sprendimu ir tik esant medicininėms indikacijoms. Ši tvarka nėra nei panaikinama, nei griežtinama.
Priešingai – nuo 2026 metų nemokamų tyrimų sąrašas plečiamas. Šeimos gydytojai įgyja daugiau galimybių patys skirti tyrimus, kurie iki šiol dažnai reikalaudavo siuntimo pas specialistą: nuo vitamino B12 ir folio rūgšties tyrimų, vitamino D nustatymo, skydliaukės funkcijos (laisvo tiroksino, ATPO) tyrimų iki Helicobacter pylori antigeno testo, greitųjų rota, adeno ir noro virusų testų bei mikrobiologinių pasėlių iš išmatų, žaizdų, gerklės, nosiaryklės ar ausų išskyrų. Taip pat praplečiamos natriuretinio peptido tyrimo taikymo galimybės pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu.
Tai reiškia greitesnę diagnostiką, trumpesnį kelią iki sprendimo ir mažiau nereikalingo blaškymosi pacientui. Todėl kalbėti apie „pabaigą“ ten, kur objektyviai matomas paslaugų plėtimas, yra klaidinantis supaprastinimas.
Kalbos apie įkainius rodo pinigų, o ne paciento teisių problemą
Vienas viešojoje erdvėje cituojamų balsų šioje diskusijoje – Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos valdybos pirmininkė Alma Astafjeva. Tačiau norint suprasti jos pasisakymų esmę, svarbu matyti visą kontekstą, apie ką iš tiesų kalbama.
„Nežinau, ką ir pasakyti. Įkainiai labai nustebino. Antradienį pamačius parengtą projektą nuoširdžiai pasidarė pikta ir liūdna. Blogiausia dalis – stipriai nuvylė nauji įkainiai. Ministerijoje veikia Šeimos medicinos politikos grupė, kurioje yra šeimos gydytojų, pacientų organizacijų atstovai, bet mums nebuvo pasakyta, kad beveik tris kartus bus mažinamas cukrinio diabeto stebėsenos tyrimo įkainis“, – sakė Alma Astafjeva.[1]
Ši citata nėra apie tai, kad pacientai nebegautų tyrimų ar turėtų už juos mokėti. Ji aiškiai kalba apie Valstybinės ligonių kasos perskaičiuotus įkainius, kuriais apmokamos paslaugos gydymo įstaigoms. Tai – finansinis santykis tarp valstybės ir įstaigų, o ne paciento mokėjimo klausimas. Pagrindinis nusivylimo šaltinis čia yra paslaugų apmokėjimo dydžiai, o ne tyrimų prieinamumas.
Tą patį akcentą galima matyti ir kitame A. Astafjevos pasisakyme.
„Blogiausia dalis – stipriai nuvylė nauji įkainiai. Ministerijoje veikia Šeimos medicinos politikos grupė, kurioje yra šeimos gydytojų, pacientų organizacijų atstovai, bet mums nebuvo pasakyta, kad beveik tris kartus bus mažinamas cukrinio diabeto stebėsenos tyrimo įkainis.
Norėjome, kad būtų praplėstas tyrimo dėl širdies nepakankamumo taikymas, kad galėtume greičiau reaguoti į paciento būklę, atlikti ir įvertinti tyrimą, koreguoti gydymą, spręsti, ar siųsti pas kardiologą, kad tų pacientų nereikėtų guldyti į ligoninę. Bet ligonių kasa padarė priešingai – sumažino tyrimo įkainį“, – sakė Alma Astafjeva.
Šioje citatoje paciento interesas minimas kaip siekiamybė, tačiau pats nusivylimas vėl nukreipiamas į paslaugų apmokėjimo dydžius. Tuo tarpu Valstybinė ligonių kasa nurodo, kad natriuretinio peptido tyrimo taikymas nuo 2026 metų yra praplečiamas, o ginčas kyla ne dėl paties tyrimo galimybės, o dėl jo įkainio.
Pacientui šie įkainių pokyčiai tiesiogiai nieko nekeičia: jeigu tyrimas paskirtas pagal medicinines indikacijas, jis ir toliau lieka nemokamas. Nei vienas sumažintas VLK įkainis nereiškia, kad pacientas turi primokėti ar susimokėti pats. Tokia praktika būtų ne tik neteisinga, bet ir neteisėta, nes 2025 m. lapkritį Seimas pritarė Sveikatos sistemos įstatymo pataisoms, kuriomis aiškiai įtvirtinta, kad už valstybės laiduojamas sveikatos priežiūros paslaugas iš paciento negali būti reikalaujama jokio papildomo mokesčio.
Kitaip tariant, pacientui negali būti pasakyta „VLK apmoka per mažai – susimokėkite patys“, jei paslauga jam priklauso pagal įstatymą. Gydytojų nerimas šioje situacijoje kyla dėl to, kaip į pasikeitusius įkainius reaguos įstaigų administracijos ir kaip bus valdoma paslaugų ekonomika. Būtent nuo šių sprendimų praktikoje gali priklausyti, kaip lengvai ir greitai pacientas realiai pasieks jam priklausančius tyrimus, net jei formaliai jo teisės lieka nepakitusios.
„Sąlygos diagnostikai tikrai pagerėjo, bet įkainiai tokie maži, kad kyla klausimas, ar įstaigos tikrai atliks tuos tyrimus“, – pastebėjo Alma Astafjeva.
Ši pastaba parodo paprastą dalyką: nors pacientui tyrimai lieka nemokami, ne visur jie bus atliekami vienodai lengvai. Kai kurios įstaigos gali juos daryti vietoje, kitos – dažniau siųsti pacientą kitur. Būtent dėl to ir kyla ginčas dėl įkainių.
Įkainių ginčas kilo todėl, kad už nemokamas paslaugas nebeleis prašyti primokėti
Norint suprasti, kodėl ši tema tapo tokia jautri, būtina platesnė reformos perspektyva. 2025 metų lapkritį Seimas po svarstymo pritarė Sveikatos sistemos įstatymo pataisoms, kuriomis įtvirtinama nuostata, kad valstybės laiduojama asmens sveikatos priežiūra turi būti teikiama nemokamai, be jokių papildomų priemokų pacientui. Ši nuostata galioja toms gydymo įstaigoms, kurios yra sudariusios sutartį su Valstybine ligonių kasa ir teikia valstybės apmokamas paslaugas.
„Tai yra labiau pinigų perskirstymo ir resursų perskirstymo klausimas. Mes kalbame apie paslaugų prieinamumą ir eilių mažinimą tada, kai eilės yra sudaromos dirbtinai, kai pacientas negali sumokėti priemokos, kai jos yra reikalaujama“, – projektų pristatymo metu sakė sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė.[2]
Ši reforma siekia aiškiai atskirti, kur baigiasi valstybės apmokama paslauga ir kur prasideda paciento sąmoningas pasirinkimas mokėti už brangesnę priemonę. Kitaip tariant, ji uždaro ilgus metus gyvavusią pilkąją zoną, kai nemokamos paslaugos tapdavo vartais į mokamas. Tai neišvengiamai keičia ekonominius srautus sveikatos sistemoje, ypač privačiose gydymo įstaigose.
Todėl dalis viešojoje erdvėje skambančių teiginių apie „neapsimokančius tyrimus“ iš esmės kalba ne apie paciento interesų pažeidimą, o apie pasikeitusią paslaugų finansavimo logiką. Pacientui ši žinia paprasta: jei gydytojas skiria tyrimą pagal medicinines indikacijas, jis lieka nemokamas. Jei pacientas nori tyrimą atlikti savo iniciatyva, jis moka rinkos kainą – kaip ir iki šiol. Problema čia ne nemokamų tyrimų „pabaiga“, nes jos nėra. Problema – kaip sudėtingi sistemos pokyčiai pateikiami viešumoje, paliekant žmogų su klaidingu jausmu, kad iš jo kažkas atimama, kai iš tikrųjų jam suteikiama daugiau.
