Įspūdžiai iš kelionių po Lietuvos miestų prekyvietes
Jos geriausiai šiandien atspindi žmonių padėtį laisvoje Lietuvoje. Tik ar gins žmonės tokią laisvę, laisvę užsiimti norima veikla, laisvę veikti, laisvę imtis iniciatyvos ir kelti savo ir savo artimųjų gerbūvį? Štai kur klausimas vertas Hamleto.
Anykščiai
Mano Anykščiai. Prieš keletą metų, kai čia buvau, teko užsukti į „Norfos“ prekybos centrą. Šalia „Norfos“ – dykvietė (dabar jau stovi nauja „Maxima“). Tiksliau, asfaltuota aikštelė, kurioje dėl ilgo nenaudojimo prasikalė gausūs žolynai: dilgėlės, kiečiai ir usnys.
Kadaise čia virė gyvenimas. Tai buvo valstiečių turgavietė. Pro tinklinę tvorą bežiūrėdamas į linguojančias piktžoles girdėjau arklių prunkštimą ir automobilių variklių ūžesį. Prieš trisdešimt metų skubėdavau namo, kad padėčiau tėvukui vykti į turgų. Kraudavome į automobilį bulvių maišus, kitą kartą – grūdus. Ryte, dar sutemus, skubėdavome užsiimti vietas. Jei nespėsi – nebus nei vietos, nei pirkėjų.
Prekyba virė, kainos buvo juokingai žemos. Tik išsivadavę iš sovietų okupacijos ir pajutę laisvę verstis žemės ūkiu, kaimo žmonės puolė prie darbo. Čia žviegė paršeliai, kudakavo narvuose atvežti paukščiai, bildėjo į sunkvežimius metami pilni maišai gėrybių.
Kauniečiai ir vilniečiai supirkinėjo bulves, kurios netrukus atsidurdavo didmiesčių turguose. Turgus buvo aklinai užpildytas žmonėmis – obuoliui nebuvo kur nukristi.
Dabar girdėjau tik tylą ir mačiau linguojančias piktžoles. Žmonės išpardavė žemes, vaikai išvažiavo į miestus, rinką užpildė prekybos centrai su beverčiu maistu.
Dar vienas turgus veikia arčiau miesto centro. Didelis, bet jau nebeužsipildantis prekybininkais. Žmonės praranda įprotį apsipirkti turguje. Mažiau prekybininkų – mažiau ir pirkėjų. Dažnai prekiaujama tomis pačiomis prekėmis kaip ir prekybos centruose.
Koks skirtumas, kur pirkti? Prekybos centre ir šilčiau, ir jaukiau.
Prie prekybos centrų – sausakimša. Žmonės iškeičia sveikatą į patogumą. Tik pensinio amžiaus pirkėjai, vedami tradicijų ir įpročių, dar apsiperka turguje. Taip pat mamos, ieškančios natūraliai užaugintų produktų savo vaikams ir norinčios pirkti tiesiogiai iš ūkininkų.
Turgaus prekyba praranda reikšmę ir dėl iš rinkos pasitraukiančių smulkių ūkių. Stambiems čia nėra ką veikti – jie per sezoną neparduotų visos savo produkcijos.
Žinokite: jei matote naujai atsidarantį prekybos centrą, tai reiškia tik viena – dar kelios dešimtys smulkių ūkių pasitraukė iš rinkos.
Turgaus pastate įsikūrusi mėsos gaminių parduotuvė gražiu pavadinimu „Dūmelis“. Šeimos verslas. Dirba dviese. Perka mėsą iš kiaulių komplekso, rūko dešras, gamina žalios mėsos dešreles, lydosi taukus. Kai tik būnu Anykščiuose, visada juos aplankau. Dar suvalgau porą kibinų, kuriuos kepa verslininko žmona.
Kavarske tradiciškai sustoju ir suvalgau porciją koldūnų.
Ukmergė
Turgus centre. Didžiulis ir jau niekada nebeužsipildantis. Tušti prekybos stalai ir pavėsinės liudija anksčiau čia vykusią rimtą prekybą. Mėsos paviljone pardavėjų daugiau nei pirkėjų. Lėtai slenku per paviljoną ir stebiu produktus. Jaučiu, kaip visi mane seka žvilgsniu ir tikisi, kad būtent pas jį kažką nupirksiu. Ech, jei tik galėčiau – pas visus jus viską nupirkčiau.
Mano akys ieško kažko pažįstamo, širdžiai mielo ir skanaus. Išlavinta akis ir patirtis neapgauna. Prie vienos vitrinos sustoju. Mano dėmesį patraukia gana stori rūkyti lašiniai. Pasirodo, mėsa perkama iš Kavarsko komplekso. Jokios mėsos su ES kilme. Imu lašinių gabalą, imu rinkutę rūkytos dešros.
Lauke matau iškabą „Čeburekai“. Viliojantis kvapas sklinda iš jos. Užeinu. Pasisveikinu ir klausiu:
– Ant ko kepate čeburekus?
– Ant aliejaus. O kaip kitaip?
– Kodėl ne ant taukų?
– Bandėme – nepraktiška. Kol šilti, labai geri, bet kai atvėsta, pašildyti jau nebūna tokie skanūs. Aliejus pasiteisino labiau.
Nusiperku du. Skanūs.
Išėjus iš čeburekinės – stalai su raugintomis daržovėmis. Visos pardavėjos viltingai žiūri į mane. Imu raugintų kopūstų, dar naminių krienų ir palieku Ukmergę.
Panevėžys
Turgus dar gyvas. Tik pardavėjų maždaug tiek pat, kiek ir pirkėjų. Greitai praeinu drabužių paviljonus – pirkėjų vos vienas kitas. Ten, kur daržovės, jau geriau. Stalai lūžta nuo vasaros gėrybių. Žmonės iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti savo susikurtas darbo vietas.
Braidydamas tarp prekyviečių pamatau nusidriekusią žmonių eilę. Kas gi čia? Vilties kibirkštėlė. Juk kai labai nori ir įjungi fantaziją, galima gyventi ir Lietuvoje. Ne tik gyventi, bet ir kažką nuveikti. Tai parduotuvėlė „Zuikio ūkis“.
Patiko. Prie kiekvienos prekės – lapelis su užrašu, iš kur agurkai, iš kur pomidorai ar kitos daržovės. Idėja pavergė žmones, eilė nemažėja. Žmonės nori ekologiškų, savų žmonių, netoli užaugintų daržovių.
Žemdirbių turguje prekyba vyksta. Greituoju būdu pereinu pro prekystalius. Perku svogūnus iš Pasvalio krašto. Randu ir žalio pieno, rūgpienio, sūrių. Jau geriau. Man pienas yra indikatorius, kad žmonės dar gyvi ir galutinai neužsmaugti VMVT, kurią ūkininkai vadina gestapu (slaptoji hitlerinės Vokietijos policija). Žalio pieno randu ir dar vienoje ūkininkų krautuvėlėje už turgaus ribų.
Aplankau Panevėžio „bazę“. Čia 1993 m. pradėjau dirbti vienoje komercinėje įmonėje ir buvau liudininkas mažo ekonominio stebuklo, kai, nutrūkus centralizuotoms maisto tiekimo grandinėms, tiesiogine to žodžio prasme užpildėme maisto produktų tiekimo nišą.
Keisti buvo laikai. Kai žmonės galėjo susimušti dėl pigesnio „Brolio“ aliejaus, „Snickers“ šokoladuko ar „Blend-a-med“ dantų pastos. O ką galėjo padaryti dėl margarino „Rama“ dėžutės – geriau nepasakosiu. Teko pačiam stebėti sandėlio šturmą, į kurį buvo atvežtas ribotas „Rama“ kiekis.
Apėmė keistas nostalgijos jausmas, kurį retai tenka patirti, nes neturiu savybės ilgėtis to, kas buvo praeityje. O čia – bac – ir išskydau. Jau temsta. Bazėje dar dirba keli skyriai, taip pat puiki mėsos gaminių krautuvėlė, kurioje ir apsiperku. Panevėžio kraštas visada buvo garsus savo mėsos gaminiais. Ką moka panevėžiečiai – tą moka.
Kaunas. Geras senas Kaunas.
Šilainių turgavietė. Visa prekyba susitelkusi dviejose turgavietės vietose. Pietinėje dalyje – pramoninės prekės, paslaugos, mėsos gaminiai, šiaurinėje – daržovės ir vaisiai. Kita turgaus dalis tuščia. Tik vėjo sūkuriai kelia dulkes. Įdomu, kiek laiko dar miesto valdžia ar turgavietės savininkai atlaikys rinkos spaudimą. Juk turgavietė gali tapti puikia vieta keliems daugiabučiams. Tėvų žemę pardavęs, naujai iškeptas miestietis, džiugiai įsikūręs 30 kv. m prašmatniuose apartamentuose, retkarčiais nuvykęs į savo tėviškę galės išdidžiai ištarti: „aš iš Kauno“.
Apsiperku. Nusiperku virto kumpio gabalą ir raugintų kopūstų.
Vienoje parduotuvėlėje įsikalbu su pardavėju. Jis prekiauja pramoninėmis prekėmis. Nusivylęs verslu.
– Dar niekada taip blogai nebuvo, – sako jis man. – Daug konkurentų. Net trys parduotuvės turguje prekiauja tomis pačiomis prekėmis. Reikia kažkuo išsiskirti. O kaip išsilaiko kirpyklos ir grožio salonai? Turguje jų net dvylika.
Stoties rajonas. Turgaus prekybos paviljone skamba muzika. Tik lietuviška. Ale Kaunas yra Kaunas. Žvitriai sukasi mėsos pardavėjai, sverdami ūkininkų produkciją. Kauniečiai mėgsta apsipirkti turguje. Išeidamas iš turgaus užmatau čigones, siūlančias baltarusiškas cigaretes.
– Ponuli, tik 25 eurai.
Hm… pagalvoju, kad visos kontrabandininkų sulaikymo operacijos – tik dėl vaizdo. Prekyba vyksta, deficito nėra.
Aleksotas. Turgus dar gyvas. Daug individualių ūkių prekybininkų. Yra visko. Perku 5 litrų bakelį su raugintais agurkais. Sudomino toks agurkų rauginimo žiemai būdas – 12 €/vnt. Reikės išbandyti kitais metais. Ponia siūlo šviežias žąsis. Tik 10 €/kg. Mielai nusipirkčiau, bet esu pažadėjęs kaimynei pirkti iš jos. Už dvylika. Jau sutarta.
Daug mėsos gaminių, ką tik sugautos žuvys, pieno produktai. Dar gyvas Aleksotas – kad tik daugiau pirkėjų būtų.
Atkreipiau dėmesį į vieną pagyvenusį ūkininką, kuris užsispyrusiai kovoja ir dar nepasiduoda. Žmogus prekiauja tik morkomis. Matyt, tik jas ir augina. Pasaulis su savo technologijomis kažkur jau nuvažiavo ir vartotojui siūlo nuplautas, ilgai negendančias morkas, o jis pardavinėja žemėtas, tikras, kvepiančias Lietuva. Ir pirkėjo, suprantama, nė vieno.
Neseniai pirkau prekybos centre pusmaišį morkų. Sumokėjau 4 eurus. Pagalvojau: jei aš auginčiau morkas, tikriausiai kaina būtų 1 euras už vienetą.
Garliava
Atvažiuoju į ūkininkų produkcijos parduotuvę Garliavos skvere. Va čia tai parduotuvė. Jaučiu, kad mano piniginei iškilo pavojus. Perku lašinių, duonos, sūrį… yra ir žalio pieno. Viskas kokybiška, šviežia, prekinė išvaizda puiki. Tokiems verslo savininkams reikėtų skirti valstybės apdovanojimą. Jei būsite Garliavoje – rekomenduoju.
Jonava
Jonava dar gyva, nes turgus gyvas. Pramoninės prekės – po stogu. Sutvarkyta, jonaviškiai nesibaimina pirkti turguje, žmonių yra. Maistas – turgaus priekyje. Mirga nuo konservuotos produkcijos. Akis užkliūna už troškintos žuvies stiklainio. Klausiu:
– Patys darote?
– Vyras mėgsta ir žuvauti, ir gaminti. Karpis – 8 €, upės žuvis – kuojos, šapaliukai – 6 €.
Vieną konservuoto karpio stiklainį pasiimu. Sustoju prie pieno. Ne tik pienas, bet ir sūris, varškė, grietinė. Varškės maišelį ir sūrį perku. Vėliau pagalvojau, kad reikėjo ir grietinės paimti, bet buvau jau toli nuo Jonavos. Ot žioplys. Įsivaizduoju grietinės skonį. Tikriausiai būčiau visą vieną suvalgęs.
Moters klausiu:
– Ar nesmaugia veterinarinė?
– Oi, smaugia, bet dar laikomės. Turiu vieną karvutę dėl savęs, bet lieka atliekamo pieno, tai vis kažką parduodu. Nežinau, kiek dar belaikysiu.
Lietuvos realijos. Dirbti norinčių yra, bet įvairūs suvaržymai visus baigia į ožio ragą suriesti ir išstumia gyventi ant pensijų ir pašalpų.
Alytus
Alytus bunda. Aš – labai ankstyvas. Iš karto einu į mėsos paviljoną. Vaikštau lyg po prekybos centrą. Ir kiek ratų beeičiau, akys neužkliūva nė už vienos prekės – nieko nepanorau pirkti. Tik vėliau supratau kodėl: ši produkcija – ne ūkininkų, o įvairių UAB’ų, jau gaminančių pagal visus VMVT reikalavimus – su konservantais ir stabilizatoriais. Vėliau tai patvirtino ir viena prekybininkė: Alytuje VMVT yra sunaikinusi ne vieną smulkų verslą. Dirba iš peties.
Daroma viskas, kad natūrali produkcija alytiškių nepasiektų.
Tačiau profesionalo akis viename šaldytuve užmato gražių lašinukų. Kaina – 9,50 €/kg. Einu toliau. Kitoje prekybos vietoje – dar gražesni. 12,50 €/kg. Išpaikinto miestiečio akiai jie atrodytų prastesni: nelygūs, pilkoki, viršus parudavęs, paltyje skylė. Bet aš suprantu kodėl. Ir kaina – oho. Klausiu pardavėjos (nors atsakymą jau žinau):
– Kodėl tokie brangūs?
– Žmogaus daryti. Savo rankomis. Tradiciniu būdu.
Gabalėlis iš karto keliauja į krepšį. Dar paimu dešros rinkutę – ne žmogaus darbo, o įmonės. Pagamintą pagal visus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimus. Ir vėliau pasigailėjau. Nebuvo skani. Dar kartą įsitikinau: reikia pirkti tik tai, ką pagamina žmogus savo rankomis. Tai būna tikra, autentiška ir skani produkcija.
Radau ir šviežio pieno.
– Ačiū Dievui, jūs dar gyvi, – kalbinu pardavėją.
– Gyvi, – liūdnai linkteli ji, – bet jau baigia užsmaugti. Nežinau, kiek dar tversime. Gal reikės viską lenkams išparduoti? Jie smulkiems ūkiams, pasirodo, europinių reikalavimų visu griežtumu netaiko. Mūsiškiai mus smaugia kiek gali. Net okupanto nereikia.
Toliau – daržovės. Kaip ir Kaune, randu 5 litrų talpas su raugintais agurkais. Alytuje pigiau – 10 €/vnt. Šalia prekiauja du pardavėjai: vyresnio amžiaus moteris ir jaunas vyras. Iš pradžių buvau linkęs pirkti pas moterį, bet ji buvo įkyri, aktyviai siūlė. Tuo tarpu vyras droviai stovėjo, nesikišo į pardavimo procesą ir nebandė pervilioti pirkėjo – manęs. Nusipirkau pas jaunuolį. Ir, tiesą sakant, jo agurkai man labiau patiko: nenupjauti galiukai – vadinasi, turėtų būti traškesni.
Marijampolė
Centre – didelis paviljonas. Tik drabužiai. Prekybininkų daugiau nei pirkėjų. Nuosekliai apeinu visus praėjimus. Mane domina maistas, o maisto čia nėra.
Navigacija rodo, kad Marijampolėje dar yra du ūkininkų turgūs. Abu gyvi, nedideli, bet gana neblogi. Prekyba vyksta. Nustebino daržovių gausa. Pas vieną ūkininką randu net seniai matytų pašarinių runkelių – dabar retai kas juos augina. Daug konservuotų daržovių: mišrainės, lečo, adžika, marinuotos daržovės ir grybai (voveraitės, baravykai, mišrūs grybai), džiovinti obuoliai ir grybai, raugintos daržovės. Akys raibsta nuo įvairovės.
Nugirstu dviejų moterų pokalbį:
– Dabar neužsidirba tik tie, kurie nedirba.
Visiškai sutinku. Peržvelgiu visus prekiaujančius. Nė vieno jauno veido. Visi – mano kartos, šiek tiek vyresni, keletas šiek tiek jaunesnių. Tie, kurie dar moka dirbti. O po jų bus tuščia. Jei nebus šeimos ūkių – nebus ir Lietuvos. Paminėsite mano žodį.
Prienai
Prienus pasiekiu jau besibaigiant turgaus dienai. Drąsiai sakau – Prienų turgus gyvas. Randu KAIMIŠKO SVIESTO. O skanumas. Dabar žinau, kur šeštadienį reikia važiuoti apsipirkti maisto. Nors turgus jau baiginėjosi ir ūkininkai krovėsi produkciją, bet spėjau nusipirkti sviesto, varškės, rūkytos dešros.
Kalbinu ūkininką, prekiaujantį savo mėsos gaminiais:
– Ar padidėjo prekyba kiaulių taukais?
– Ženkliai. Net ne tas žodis, – išgirstu atsakymą, kurio tikėjausi.
Gal gi žmonės ateis į protą ir pagaliau supras, kodėl šiandien visi kenčiame nuo vitamino D trūkumo. Nors kiaulių taukai neturi daug vitamino D – tai pasakys kiekvienas sveikos mitybos specialistas – tačiau kažkada, kai visą maistą gaminome ant taukų, vitamino D gaudavome pakankamai. Dabar, drastiškai pakeitę mitybos įpročius, patys sau išsikasėme duobę. Oi, kaip nesinori pripažinti, kad suklydome. Bet teks…
Aukštadvaris
Turgus jau baiginėjasi, bet vienas autobusiukas, prekiaujantis mėsos gaminiais, patraukia mano dėmesį. Kalbuosi su verslo savininke. Dirbti sunku. VMVT gainiojasi po visą Lietuvą. Uždaro prekybą dėl smulkmenų. Kartą prekybą sustabdė todėl, kad šalia gulėjo sąskaitų krūva. Juk būtų užtekę kelių minučių susitvarkyti.
Pirkti nieko neketinu, bet įsiūlo jų gamybos šlapią dešrą – neva pagal tikruosius „Daktariškos“ dešros standartus. Pardavėja tikina, kad tai jos pačios gaminys.
Nežinau, ar todėl, kad jau kokius penkerius metus nebuvau valgęs „šlapiankės“, ar todėl, kad ji iš tiesų buvo gera, bet kitą šeštadienį vėl važiavau jos pirkti į Aukštadvarį. Tikrai skani dešra. Ir nebrangi – 9 €/kg.
Vievis
Turgelis čia nedidelis. Vos keli žmonės. Paklausinėju apie raugintų kopūstų receptą ir išvažiuoju.
Elektrėnai
Liberalų valdomuose Elektrėnuose turgus primena sovietmečiu dvelkiančią „oazę“. Drąsiai galima čia filmuoti serialą „Banditų Lietuva“ ar „Lietuviška brigada“. Prekybininkų nedaug, o aš žinau, kad kažkur netoliese turi būti ūkininkai, gaminantys labai skanius marinuotus kopūstus su krienais. Deja, čia jų nėra.
Viena turgaus prekybininkė pataria važiuoti prie pašto – ten šeštadieniais suvažiuoja ūkininkai ir prekiauja savo produkcija. Būtent ten randu savo išsvajotuosius kopūstus su krienais.
Kaišiadorys
Turgus jau beveik pasibaigęs, todėl vertinimas nebūtų visiškai objektyvus. Vis dėlto randu ūkininką iš Pakaunės, prekiaujantį mėsos gaminiais. Jis turi savos gamybos sardelių. Pagalvoju, kad sardelės su bulvėmis, garstyčiomis ir ką tik nusipirktais kopūstais su krienais būtų puikus derinys. Perku ir grįžtu namo skusti bulvių.
Kaišiadorys – gražus ir gyvas miestas, įsikūręs pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno. Pastebiu, kad būtent tai daro miestą patraukliu čia apsistoti. Centrinė gatvė pilna žmonių ir automobilių, prekybos centrai apgulti. Gyvenimas verda. Gera vieta gyventi.
Trakai
Kadangi čia gyvenu, turgaus džiaugsmai ir vargai man gerai žinomi. Jei susigyveni su žmonėmis, čia gali gauti visko. Žinau, kas daro sviestą, kas augina žąsis, kieno bulvės skanesnės ir kieno rauginti agurkai ar kopūstai mavo skrandžiui priimtinesni.
Ūkininko Banionio mėsos gaminių autobusiukas visada apgultas.
Nori mėsos – teks atstovėti eilę.
Lietuva dar gyva. Bet ar ilgai?
Bus tęsinys.
Visos nuotraukos darytos mano kelionių po Lietuvą metu.
Pirma nuotrauka – Trakų rajonas, Išmonys.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
