Per visą istoriją menas siekė grožio, meistrystės ir dvasinės aukštumos
Šiandien vis dažniau susiduriame su dviem visiškai skirtingomis meno kryptimis. Viena jų siekia grožio, emocinio pakylėjimo, harmonijos ir prasmės. Kita – atvirkščiai: akcentuoja iškrypimą, kūno degradaciją, chaosą, smurtą ar sąmoningą estetinį šleikštulį. Abi vadinamos menu, abi rodomos galerijose, tačiau jų poveikis žmogui – kardinaliai skirtingas.
Grožio ir estetikos siekis nebuvo vien Renesanso išskirtinumas. Antikos skulptūros, viduramžių sakralinis menas, barokas, klasicizmas, romantizmas ar net realizmas – visos šios epochos, nors skirtingos, turėjo bendrą bruožą: menas turėjo kilti aukščiau kasdienybės.
Net kai buvo vaizduojama kančia, mirtis ar nuodėmė, tai buvo daroma su prasme, simbolika ir vidine tvarka. Menas reikalavo laiko, meistrystės, pastangų ir talento. Jis ugdė žiūrovą, mokė matyti grožį, proporciją, jausmų gilumą. Tokie kūriniai iki šiol traukia žmones, nes juose juntama pagarba žmogui kaip būtybei, galinčiai augti ir tobulėti.
Tai buvo menas, kuris kėlė, o ne tempė žemyn.
Šiuolaikinis menas vis dažniau renkasi vulgarumą, bjaurumą ir sąmoningą šoką
Didelė dalis šiandieninio meno sąmoningai atsisako grožio. Vietoj jo pasirenkamas šleikštulys, sąmoningas estetikos griovimas, kūno išniekinimas, provokacija be turinio. Statulos su deformuotais, „nusvirusius“ kūnais, paveikslai be formos, performansai, kuriuose demonstruojamas smurtas, savižala ar pažeminimas, pristatomi kaip „drąsa“ ir „kritika“.
Tačiau kyla esminis klausimas: ką toks menas iš tikrųjų kuria?
Dažnai tai nėra nei gili analizė, nei tikra kritika. Tai greita emocinė reakcija – šokas, pasibjaurėjimas, sumišimas. Tokį meną lengva „parduoti“, nes jis reikalauja nedaug pastangų iš žiūrovo: nereikia suprasti, mokytis, jausti gylio. Pakanka sureaguoti. Būtent todėl jis ir plinta.
Blogos emocijos veikia greitai. Baimė, pasibjaurėjimas ir chaosas traukia dėmesį lengviau nei grožis ir ramybė.
Menas, kuris nuolat rodo degradaciją, ilgainiui formuoja degradavusią visuomenės būseną
Čia slypi tikrasis pavojus. Ne tame, kad menas kartais rodo tamsą – o tame, kad tamsa tampa norma, o grožis – beveik išjuokiamas. Kai žmogui nuolat sakoma, kad bjaurumas yra „tikroji realybė“, o harmonija – naivumas, keičiasi ir jo vidinė būsena.
Toks menas nebeugdo jautrumo. Jis ugdo abejingumą. Jis nekelia klausimų apie prasmę, o normalizuoja chaosą. Ir baisiausia – jis turi savo žiūrovą, kuris prie to pripranta. Kaip prie triukšmo, kaip prie purvo, kuris ilgainiui nebeerzina.
Tai ne atsitiktinumas. Menas, paremtas baime ir šoku, yra lengviau platinamas, lengviau finansuojamas ir greičiau pastebimas. Jis nereikalauja talento – tik drąsos peržengti ribas, kurių anksčiau niekas neperžengdavo.
Tačiau visuomenė, kuri pripranta prie bjaurumo kaip normos, ilgainiui pradeda jį laikyti ne problema, o „tiesa“.
Menas nėra nekaltas. Jis formuoja tai, kaip žmogus jaučia, mąsto ir vertina pasaulį. Kai menas nustoja siekti grožio ir pradeda konkuruoti tik tuo, kas labiau šokiruoja, jis nustoja būti kūryba ir tampa triukšmu.
Klausimas nėra, ar toks menas „leidžiamas“. Klausimas – ar mes norime gyventi pasaulyje, kuriame bjaurumas laikomas gilesniu už grožį, o degradacija – drąsesne už meistrystę.
Nes tai, ką vadiname menu, anksčiau ar vėliau tampa mūsų pačių vidinės būsenos atspindžiu.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
